Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Sujuostos strėnos, Lk 12, 35

,,Tebūnie jūsų strėnos sujuostos…“, – ragina Jėzus (Lk 12, 35). Simboliška, kad bažnyčiose šie žodžiai dažnai atkartojami paskutinį liturginių metų sekmadienį, vadinamą Amžinybės sekmadieniu – juk ateis metas, ir kiekvienas sulauksime paskutinio savo sekmadienio ar kitos paskutinės savo gyvenimo laike dienos, po kurios jau nebebus nei dienų, nei savaičių, nei metų, nes ir laiko nebus. Ir nebeskaičiuosime savaitės dienų, nei mėnesių, nes ,,viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Tačiau kol dar esame čia, kur tiksi laikrodžiai, turime skaičiuoti savo valandas, o kartais ir sekundes. Ir gamtos dėsniai mus čia veikia, taigi ir jų privalome paisyti. Tačiau pravartu nepamiršti ir Viešpaties žodžių, kad toji diena neužkluptų netikėtai, it vagis, kurio nesitikime (plg Lk 12, 39; 1 Tes 5, 2. 4).
Jei žinotum, kada tai įvyks, galėtum viską kruopščiai suplanuoti, deramai pasirengti, ,,tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino…“ (Mk 13, 32), todėl Jėzaus žodžiai įgauna ypatingą svarbą, o Amžinybės sekmadienis yra daugiau nei simbolis.
Ką reiškia susijuosti strėnas? Jėzaus laikų žmonėms tai buvo labai aišku, nes tikriausiai visi vilkėjo ilgus, platokus apdarus, kurie ne tik dirbant, bet ir einant, o tuo labiau bėgant, turėjo būti sujuosti, surišti, kad netyčia neužmintum ant skverno ir neparvirstum. Trumpai tariant, susijuosti strėnas arba juosmenį buvo ne mažiau svarbu nei šių laikų vyrams susijuosti kelnes diržu. Bet tai dar ne viskas. Jėzaus klausytojai turėjo gerai žinoti vieną įvykį, svarbų ne tik jame kadaise dalyvavusiems jų protėviams, bet ir visiems visais laikais gyvensiantiems jų palikuoniams. Tai buvo Paschos naktis. Prieš Viešpačiui juos išvedant iš nelaisvės, protėviai valgė Paschos avinėlį, bet prieš tai jiems buvo duotas nurodymas: ,,Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje, valgysite jį paskubomis“ (Iš 12, 11). Reikėjo būti pasirengusiems įvykiui, kuris vieniems, atneš pražūtį, kitiems – išvadavimą.
Toji valanda, kuri išmuš ir mums, turėtų būti panaši į aną, Paschos, naktį. Ir jūros bangos, kurios prasiskyrė izraelitams, bet apsėmė egiptiečius, šėls. Ir Paschos Avinėlis, ,,vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, o jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28). Todėl ir reikia ištvermingai laukti, būti pasirengusiems, kad toji valanda reikštų ne sielvartą – užklupęs vagis džiaugsmo po savęs juk nepalieka – ir ne pražūtį, o susitikimą su Jėzumi, išganymą.
Post Scriptum. “Kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi“ (Michel de Montaigne)

A.M.

(Lietuvos ebangelikų kelias, nr. 10-11)

Reklama

lapkričio 14, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , | Parašykite komentarą

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Mt 25, 13

Iki Advento pradžios dar visa savaitė, o jau girdim: “Budėkite!“

Amžinybės sekmadienį vėl prisimenam Jėzaus palyginimą apie jaunikį ir dešimt mergaičių. Mt 25, 1-13.

Pernelyg nesileisdami į biblinės egzegezės gelmes, pabandykim šioje istorijoje atpažinti patys save ir išgirsti, ką asmeniškai kiekvienam iš mūsų nori pasakyti Jėzus.

Dešimt mergaičių laukia atvykstant jaunikio. Kur jaunikis, ten vestuvės. O vestuvės – linksma šventė. Joje nelieka vietos liūdesiui, rūpesčiams, sielvartams. Neatsitiktinai vestuvių įvaizdis Biblijoje išreiškia Dievo triumfą, kuriame dalyvauti kviečiamas ir žmogus.

Taigi buvo dešimt mergaičių. Visos jos apsirūpino žibintais – o ką gali žinoti, kada tas jaunikis atvyks, ar nereiks luktelėti. Keista, bet tik penkios prisiminė, kad žibintams reikia alyvos. Gal buvo tiesiog išsiblaškiusios. Gal kaip dauguma jaunų merginų ir vaikinų – nerūpestingos…

Pasirodo, kiaulystės dėsnis veikė jau ir anais laikais. Ir atsitik tu man taip, kad jaunikis lyg tyčia vėlavo. Ir ne valandą, netgi ne dvi. Belaukdamos mergužėlės užsnūdo…  Skaitydamas šį epizodą, prisiminiau vestuves, kuriose pačiam teko prieš mėnesį dalyvauti.  Jaunikis jose taip pat vėlavo, tik ne vienas, o kartu su nuotaka ir visa palyda.  Lyg tyčia buvom sumanę “užtverti kelią“. Pabodo laukti, temo, o ir vėsu buvo, ir lynoti ėmė.  Įlindom į automobilį ir lūkuriuojam. Užsnūst niekas neužsnūdo, tačiau iš automobilio nesimatė kelio, kuriuo turėjo atvykti jaunieji.   Staiga kažkas ėmė šaukti: “Važiuoja!“   Vos ne vos suspėjom.  Jei tik pusę minutės būtume pavėlavę, būtume nesuspėję…

Taip ir Jėzaus palyginime – gerai, kad kažkas ėmė šūkauti: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“  Merginos atsikėlė, čiupo žibintus, puolė degti. Žinoma, tos penkios, kurios palyginime vaidnamos paikomis, liko “nieko nepešusios“.  Žibintai be alyvos gęso, o kol sulakstė jos nusipirkti ir atgal, jaunikis su palyda įėjo į vidų, durys buvo uždarytos.  Tai kas kad sugrįžusios puolė belstis ir prašytis įleidžiamos. Iš vidaus pasigirdo: “Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Tik nenarstykim šio, kaip ir daugelio kitų, palyginimo moraliniu požiūriu: kodėl tos protingos merginos buvo tokios nedraugiškos ir nepasidalino savo alyva su anomis vargšelėmis, kodėl jaunikis toks negailestingas etc.  Nepameskim iš akių palyginimo esmės: Jėzus šįkart moko apie dangaus karalystę, o ne apie draugiškumą, svetingumą, gailestingumą ir kitas dorovines savybes.   Užuot smerkę nedraugiškas protinguoles arba piktinęsi beširdžiu jaunikiu, verčiau atkreipkim dėmesį į paikųjų merginų elgesį.

Be abejo, mums daug mieliau būtų tapatintis su protingomis merginomis (savaime suprantama, jaunikio vaidmuo ne mūsų nosiai), kurios, nors ir užmiega belaukdamos jaunikio, galiausiai pasielgia ‘kaip reikia“ ir dalyvauja vestuvių pokylyje. Tačiau kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra taikliai pastebėjęs: jei skaitydami Bibliją tapatinamės su teigiamais personažais, skaitome neteisingai. Žinoma, mes norime ne tik kitiems, bet ir patys sau pasirodyti esą teisūs. Deja…

Taigi atpažinkim save paikųjų mergaičių “kailyje“. Kas mane su jomis sieja? Žinoma, kad ne lytis. Nerūpestingumas.  Net jeigu jis ir nesąmoningas, toks, kuriam labiau tiktų kitas pavadinimas – išsiblaškymas. Ar toks jau didelis skirtumas – nesuspėti per nerūpestingumą ar per išsiblaškymą?

Dažnai ką nors pamirštu. Prieš kurį laiką pamiršau netgi liturginius rūbus į pamaldas nusivežti, teko melstis, apsirengus švarku ir džinsais. Per pusvalandį “sulakstyti“ 130 km niekaip nebūčiau suspėjęs. Pamaldos, savaime suprantama, įvyko. Tačiau ateityje laukia svarbesnis už pamaldas įvykis. Kada? Nežinau nei dienos, nei valandos (plg. Mt 25, 13). O kaip tada, jei būsiu nepasiruošęs? “Sulakstyti“ taip pat nebus šansų.  Todėl Jėzus ir primena: “Budėkite!“ Budėjimas – priešingybė nerūpestingumui ir išsiblaškymui.

Ir dar viena mintis. Penkios mergaitės buvo protingos, penkios – paikos, nerūpestingos (vis dėlto tikriausiai “nerūpestingos“, o ne “kvailos“, yra tikslesnis žodžio “paikos“ atitikmuo). Kuo tos pirmosios penkios buvo protingesnės? Laukė ne tik jos, bet ir paikosios. Žibintus turėjo ir tos, ir tos.  Užsnūdo bėlgi ir vienos, ir kitos. Tačiau penkios turėjo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos žibintams.

Trumpai tariant, penkios buvo protingos todėl, kad jos suprato, kas svarbiausia. Žibintas, tiesa, irgi svarbu. Tačiau kokia nauda iš žibinto, jei jame nėr alyvos? Taip ir su gyvenimu. Gyvenime daug kas svarbu, daug ko reikia. Tačiau ateis metas, ir liks tik tai, kas svarbiausia. Tai, kas lieka per amžius. Su sąlyga, jei tą “svarbiausia“ turėsim.

lapkričio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą