Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

Reklama

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Palaiminimai ir vargai. Lk 6, 17-26

“Nusileidęs su jais žemyn, [Jėzus] apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“

Pirma. Kartais girdžiu sakant, kad Rašto aiškintojai “varto“ Bibliją kaip jiems patinka, pagal situaciją, o gal pagal nuotaiką. Tačiau kad ir kaip “vartytume“ Jėzaus palaiminimus ir perspėjimus, kai ką apeidami, o kai ką interpretuodami kaip mums “patogiau“, jie buvo pasakyti visiems laikams, ir jų neištrinsim.

Pastebėjau, kad Jėzaus palaiminimų užrašytų Evangelijoje pagal Matą, žmonės klausosi mieliau. Matosi gi iš veidų. Nieko nuostabaus – mums mieliau, kai Jėzus guodžia, atleidžia, padrąsina, o klausytis kaltinimų, perspėjimų ar draudimų nemalonu ne tik vaikams. Juolab, kad ir turtingesniais – ne milijonieriais, o tik truputį – būti norėtume, ir gardesnės duonos būtų neblogai ne tik per šventes ant stalo turėti, ir juokas mums mielesnis už ašaras…

Tai kaipgi čia? Gal nevalia nei juoktis, nei švęsti, nei vienu kitu litu daugiau uždirbti?

Manau, nėra tie Jėzaus žodžiai tokie jau sudėtingi, kaip kartais atrodo. Tik mes patys dažniausiai viską komplikuojame, lyg tas Jėzus būtų buvęs aukštųjų technologijų ir dar aukštesnių filosofijų mokslų daktaras, teologas par excellence, dėstęs kokio nors Galilėjos ar Jeruzalės valstybinio universiteto studentams. Tas pats ir su palaiminimais/kaltinimais (“Palaiminti jūs…“ ir “Vargas jums…“).

Gyvenime mes nuolat renkamės (kalbant šių dienų kalba, nustatome prioritetus). Vieną ar kitą žaislą, mokyklą, profesiją, darbovietę, net karstą ar urną, šaltą žemę ar pelenus. Renkamės ir vertybes, ir gyvenimo tikslą, ir priemones tikslui pasiekti. O paskutinę akimirką, kai viskas jau praeityje, kai savo pasirinkimų atšaukti nebegalim, liekam su tuo, ką pasirinkom.

Manau, prie palaiminimų/kaltinimų (Lk 6, 20-26) ne pro šalį būtų prisiminti pasaką apie auksinę žuvelę.  Ypač vieną įsimintiną jos personažą. Tą kuri geidė vis daugiau ir daugiau, kol liko su sukiužusia gelda.

Antra. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzaus mokymas nebuvo vien tik žodžiai – vienus guodžiantys, kitus teisiantys. Jėzus ne tik kalbėjo, bet ir gydė ligonius ir netyrųjų dvasių varginamus, esančius gyvenimo paribyje ir užribyje. Trumpai tariant, darė gera. Mokė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Paskutine Jėzaus pamoka tapo kryžius.

Gyvenam jau trečiajame tūkstantmetyje “po Kristaus“, atrodo, pasaulis turėtų būti tikrai ne toks, koks jis yra šiandien. Juk tiek daug krikščionių! Juk Evangelija skelbiama jau visame pasaulyje! Matyt, ne kaip išmokom Jėzaus pamokas. Arba pernelyg greit pamiršom, ko mus mokė…

vasario 14, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.

sausio 16, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai išminčiai suklumpa prieš vaiką

Šiemet eilinį kartą įsitikinau: kartok nekartojęs žmonėms, kad gimusio Mesijo pagarbinti į Betliejų iš “Rytų šalies“ atvyko ne trys karaliai, o išminčiai (ir dar nežinia, ar trys), daugeliui tai nė motais. Klausk neklausęs, kiek karalių šioje istorijoje mini Matas (Mt 2, 1-12; žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_2 ), kasmet išgirsi tą patį: tris. O prieš keletą metų išgirdau: penkis. Iš kur tie penki? Nagi tie trys iš rytų, karalius Erodas ir žydų karalius, Jėzus…

Reikia mums tų karalių nors tu ką. Kaip ir “žvaigždžių“ ar “dievų“, kuriuos galėtume nešioti ant rankų. Ir Dievo-vaiko įvaizdis mums mielas nebent tik per Kalėdas – toks ramus, nė iš tolo nepanašus į rūstų pasaulio teisėją. Bet Kalėdos lieka praeity, ir mes vėl sugrįžtam prie mums “suprantamesnio“ Dievo-karaliaus įvaizdžio, žinoma, su visais “standartiniais“ valdovo atributais. Karaliams tarnaujama, keliaklupsčiaujama, pataikaujama, jų bijoma, jiems stengiamasi įsiteikti, pelnyti jų palankumą etc. Vadinasi, toks ir Dievas…

Laimė, kad Evangelija net ir tada, kai bažnyčiose nelieka nei vadinamųjų “tvartelių“ ar prakartėlių, nei eglučių ir kitų kalėdinių dekoracijų, kai Dievui grąžiname visą laikinai išsižadėtą amuniciją, primena, kad Dievas tapo žmogumi ne tik Kalėdoms, kad Dievu-vaiku taip greit kaip Kalėdų eglutė neatsikratysim.

Aukščiau nurodytame Evangelijos pagal Matą epizode pasakojama apie tai, kaip nežinomi išminčiai iš nežinomos rytų šalies sukorė netrumpą kelio gabalą į Jeruzalę, kad pagarbintų gimusį Mesiją. Galiausiai, sužinoję, kad Mesijas turėjęs gimti Betliejuje, nukeliauja, vedami paslaptingos žvaigždės, į Betliejų, ten randa kūdikį su motina, jį pagarbiona ir įteikia savo simbolines dovanas.

Ne toks jau ilgas pasakojimas sukelia tiek minčių, kad jų pakaktų išsamiam traktatui.  Kad ir apie astrologijos vietą gyvenime. Arba apie tai, kodėl išminčiai pirmiausia keliavo būtent į Jeruzalę. Arba apie kelrodes žvaigždes žmogaus gyvenime ir apie tikrąją išmintį. Žinoma, ir apie simbolinę ausko, smilkalų ir miros reikšmę. Be abejo, ir apie pranašystę, skelbusią, kad Mesijas turėsiąs gimti Betliejuje. Tiesa, ir apie pirmąjį pagonių susitikimą su Mesiju, ir apie Gerąją naujieną pagonims. O gal ir apie tai, kiek šis įvykis yra istorinis ir kiek simbolinis…

Apsistokim šįsyk ties vienu sakiniu. “Įžengę į namus, pmatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11a). Ne toks jau didelis skirtumas, kas – karaliai ar išminčiai – pagarbino kūdikį. Svarbiausias asmuo šioje istorijoje – ne išminčiai, ne Erodas, o kūdikis. Tas, kuris ano meto visuomenėje buvo beteisis. Mesijas? Betgi jam ant kaktos tai nebuvo nurodyta… Nebuvo tas vaikas dar nei stebuklo jokio padaręs, nei vieno žmogaus nebuvo išgydęs, nei prisikėlęs iš kapo… Garbinti juk reikia tuos, kurie galingi, turtingi, įtakingi, žinomi, o čia tik vaikas, nei galingas, nei turtingas, nei įtakingas. Dar daugiau, kaip Vittorio Messori knygoje “Hipotezės apie Jėzų“ (verta perskaityti) rašo, “iš nusigyvenusios giminės“ (tokia išvada peršasi, pasidomėjus Jėzaus kilmės knygoje (Mt 1, 1-16) išvardytais jo protėviais, ypač moterimis).

Nelogiška, vertinant “sveiku protu“, vadovaujantis mūsų “žaidimo taisyklėmis“, bet toks jau mūsų Dievas. Ne tik tapęs žmoguimi, bet tapęs kūdikiu, vaiku. Atsidavęs, kaip kažkas vaizdžiai yra pasakęs, į mūsų rankas. Tam, kad būtų su mumis. Ne ten, aukštai, ne tada, kai mus išneš kojom į priekį, o jau čia ir dabar. Gimęs tvarte, miręs ant kryžiaus. Tokia dieviška išmintis, nepavaldi žmogaus logikai.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims mžemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo…“ (1 Kor 1, 27-28)

Atpažinti tokį Mesiją/Gelbėtoją – Dievą su mumis, beginklį, beteisį, Dievą-vaiką, ant motinos kelių, nukryžiuotą – daug sunkiau negu įžvelgti Dievą dangaus skliaute. Tam reikia ne šiaip sau išminties, neužtenka nei filosofijos ir teologijos. Reikia kažko daugiau…

sausio 6, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Tikras vaikas

Apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę žinome tik iš Evangelijos pagal Luką. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą yra trumpas pasakojimas apie tai, kaip Juozapas ir Marija su ką tik gimusiu Jėzumi, baimindamiesi karaliaus Erodo, buvo pabėgę į Egiptą. Tik tiek. Kad ir kaip norėtųsi sužinoti apie berniuko Jėzaus elgesį, mus pasiekė tik trumpas epizodas iš Lk 2, 41-52 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_2).

Ir ką gi? Iš šio epizodo sužinom, kad Jėzus buvo tikras vaikas. Nerastume nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų privertęs savo tėvą ar mamą dėl jo nerimauti. Pasirodo, dėl Jėzaus vaikystėje taip pat reikėjo sunerimti. Bent jau tą kartą, apie kurį pasakoja Lukas.

Gerai, kad jis užrašė šią istoriją. Koks skirtumas, kas jam ją papasakojo. Svarbiausia, kad nepamirštume, jog Jėzus, gimęs iš moters, žmogumi buvo ne tik tą trumpą akimirką, kol gulėjo ėdžiose, bet ir vėliau. Gal ir norėtus išgirsti, kad berniukas Jėzus buvo stebuklingas ir elgėsi bent jau kaip koks Haris Poteris, tačiau evangelijų autoriai apie Jėzaus vaiksytės stebuklus kažkodėl tyli…

Užtai yra pasakojimas apie tai, kaip dvylikametis Jėzus su Juozapu ir Marija iš Nazareto pirmąkart nuvyko į Jeruzalės šventyklą ir kažkodėl pasiliko joje, užuot kartu su jais, kaip ir pridera, grįžęs namo. Be abejo, ne visam laikui – vėliau, kai jiedu savo sūnų rado, jis sugrįžo su jais atgal į Nazaretą.

Trumpas, šykštus pasakojimas. Tačiau svarbus. Ne tik tuo, kad primena, jog Jėzus buvo ne tik tikras kūdikis, bet ir vaikas (“Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“, Lk 2, 52; plg. Lk 2, 40: “Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“.) Taip pat ir tuo, kad būtent šiame pasakojime girdime pirmuosius Jėzaus žodžius: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) Svarbūs, bet ir paslaptingi žodžiai. Paslaptingi jie ne tik mums – tokie pat jie buvo ir Marijai su Juozapu: “Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50). O toliau seka du mums ne mažiau svarbūs evangelisto Luko pastebėjimai. Pirmas: “Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Visiškai paprastai, kaip pats paprasčiausias vaikas. Gal ir visai smagu būtų skaityti: “Jėzus liko šventykloje, nes šventykla jam nuo pat jaunų dienų buvo svarbesnė už viską, netgi už namus…“. Štai, sakytume, Jėzus paliko pavyzdį. Tačiau Jėzus grįžo namo, nes buvo tikras vaikas. Ir antrasis Luko pastebėjimas: “Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (ten pat). Nesupratusi, ką reiškė toks jos sūnaus elgesys ir tokie keisti žodžiai, Marija toliau liko ištkima Viešpaties tarnaite. Beje, panašų Luko pastebėjimą randame ir pasakojime apie Jėzaus gimimą. Piemenims atskubėjus į Betliejų pažiūrėti gimusio Mesijo ir papasakojus, ką jiems apie kūdikį paskelbė angelas, “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tikriausiai ji ne viską suprato. Galbūt tai, kas vyko, Marijai buvo ne mažesnė paslaptis negu mums, bet ji visa tai “svarstė savo širdyje“ ir ramiai atliko misiją, kuriai buvo išrinkta.

Be abejo, Lukas pastebi dar vieną dalyką. Marija su Juozapu radu savo sūnų šventyklonje, “sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juo beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėj, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ (Lk 2, 46-47). Atrodo, šios eilutės viską “sustato į vietas“, ir Jėzus pasirodo ne kaip eilinis, paprastas vaikas… Betgi kodėl reikėtų baimintis Jėzaus kaip tikro žmonių vaiko paveikslo? Argi kas nors dėl to nukentėtų, būtų pažemintas? Jei Dievas pasirinko tokį kelią – per motinos įsčias, per ėdžias, vaikystę, tai netrukdykim, siūlydami Dievui “labiau tinkamus“ kelius…

gruodžio 26, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo “a“ iki “z“, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti“ Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis“ nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti“ nuo kasdienybės ir “kilstelėti“ dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. “Atitinkamai nusiteikdami“ arba “pakylėdami savo dvasią“. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą“ ar “Būties Pilnatvę“, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti“ Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus“ ir “svetimus“, “vertus“ ir “nevertus“. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą“, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors “devintame danguje“. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

gruodžio 25, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą