Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Tikras vaikas

Apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę žinome tik iš Evangelijos pagal Luką. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą yra trumpas pasakojimas apie tai, kaip Juozapas ir Marija su ką tik gimusiu Jėzumi, baimindamiesi karaliaus Erodo, buvo pabėgę į Egiptą. Tik tiek. Kad ir kaip norėtųsi sužinoti apie berniuko Jėzaus elgesį, mus pasiekė tik trumpas epizodas iš Lk 2, 41-52 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_2).

Ir ką gi? Iš šio epizodo sužinom, kad Jėzus buvo tikras vaikas. Nerastume nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų privertęs savo tėvą ar mamą dėl jo nerimauti. Pasirodo, dėl Jėzaus vaikystėje taip pat reikėjo sunerimti. Bent jau tą kartą, apie kurį pasakoja Lukas.

Gerai, kad jis užrašė šią istoriją. Koks skirtumas, kas jam ją papasakojo. Svarbiausia, kad nepamirštume, jog Jėzus, gimęs iš moters, žmogumi buvo ne tik tą trumpą akimirką, kol gulėjo ėdžiose, bet ir vėliau. Gal ir norėtus išgirsti, kad berniukas Jėzus buvo stebuklingas ir elgėsi bent jau kaip koks Haris Poteris, tačiau evangelijų autoriai apie Jėzaus vaiksytės stebuklus kažkodėl tyli…

Užtai yra pasakojimas apie tai, kaip dvylikametis Jėzus su Juozapu ir Marija iš Nazareto pirmąkart nuvyko į Jeruzalės šventyklą ir kažkodėl pasiliko joje, užuot kartu su jais, kaip ir pridera, grįžęs namo. Be abejo, ne visam laikui – vėliau, kai jiedu savo sūnų rado, jis sugrįžo su jais atgal į Nazaretą.

Trumpas, šykštus pasakojimas. Tačiau svarbus. Ne tik tuo, kad primena, jog Jėzus buvo ne tik tikras kūdikis, bet ir vaikas (”Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse”, Lk 2, 52; plg. Lk 2, 40: ”Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo”.) Taip pat ir tuo, kad būtent šiame pasakojime girdime pirmuosius Jėzaus žodžius: ”Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49) Svarbūs, bet ir paslaptingi žodžiai. Paslaptingi jie ne tik mums – tokie pat jie buvo ir Marijai su Juozapu: ”Bet jie nesuprato jo žodžių” (Lk 2, 50). O toliau seka du mums ne mažiau svarbūs evangelisto Luko pastebėjimai. Pirmas: ”Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus” (Lk 2, 51). Visiškai paprastai, kaip pats paprasčiausias vaikas. Gal ir visai smagu būtų skaityti: ”Jėzus liko šventykloje, nes šventykla jam nuo pat jaunų dienų buvo svarbesnė už viską, netgi už namus…”. Štai, sakytume, Jėzus paliko pavyzdį. Tačiau Jėzus grįžo namo, nes buvo tikras vaikas. Ir antrasis Luko pastebėjimas: ”Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje” (ten pat). Nesupratusi, ką reiškė toks jos sūnaus elgesys ir tokie keisti žodžiai, Marija toliau liko ištkima Viešpaties tarnaite. Beje, panašų Luko pastebėjimą randame ir pasakojime apie Jėzaus gimimą. Piemenims atskubėjus į Betliejų pažiūrėti gimusio Mesijo ir papasakojus, ką jiems apie kūdikį paskelbė angelas, ”Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje” (Lk 2, 19). Tikriausiai ji ne viską suprato. Galbūt tai, kas vyko, Marijai buvo ne mažesnė paslaptis negu mums, bet ji visa tai ”svarstė savo širdyje” ir ramiai atliko misiją, kuriai buvo išrinkta.

Be abejo, Lukas pastebi dar vieną dalyką. Marija su Juozapu radu savo sūnų šventyklonje, ”sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juo beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėj, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais” (Lk 2, 46-47). Atrodo, šios eilutės viską ”sustato į vietas”, ir Jėzus pasirodo ne kaip eilinis, paprastas vaikas… Betgi kodėl reikėtų baimintis Jėzaus kaip tikro žmonių vaiko paveikslo? Argi kas nors dėl to nukentėtų, būtų pažemintas? Jei Dievas pasirinko tokį kelią – per motinos įsčias, per ėdžias, vaikystę, tai netrukdykim, siūlydami Dievui ”labiau tinkamus” kelius…

gruodžio 26, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo ”a” iki ”z”, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti” Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis” nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti” nuo kasdienybės ir “kilstelėti” dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. ”Atitinkamai nusiteikdami“ arba ”pakylėdami savo dvasią”. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą” ar “Būties Pilnatvę”, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti” Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus” ir “svetimus”, “vertus” ir “nevertus”. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą”, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors ”devintame danguje”. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.” (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

gruodžio 25, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą