Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

„…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

Ilgi skvernai dar ne viskas. Mk 12, 38-40

Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“ Mk 12, 38-40
Evangelijose nerastume nė vieno fragmento, kuriame būtų girdėti Jėzaus įspėjimas saugotis nusidėjėlių, išskyrus rūstų pespėjimą tiems, kurie pastūmėtų į nuodėmę ”mažutėlį”. Galima pamanyti, kad mielas Viešpats ar bent jau tie, kuriems rūpėjo išsaugoti jo mokymą ir perduoti jį ateities kartoms, kažką pamiršo ar supainiojo. Ir protingiau, ir logiškiau būtų saugotis ne tų, kurie moko Dievo Žodžio ir liepia jo laikytis, o tų, kuriems jis nerūpi, nusidėjėlių ir bedievių…

Kas čia tokio – ”vaikščioti su ilgais drabužiais”? Tuo labiu, kad kitokio sukirpimo drabužių anose geografinėse platumose anais laikais tikriausiai nė nebuvo. Sunku būtų patikėti, kad paties Jėzaus mokiniai būtų vilkėję kitokius apdarus. Juk ir šiandien jie, užuot vaikęsi madų ir ilgas, kulkšnis siekiančias albas pakeitę trumpaskverniais švarkeliais, laikosi senolių tradicijos. O ir ”sveikinimai aikštėse”, ”pirmieji krėslai sinagogose” ir ”garbės vietos vaišėse” toli gražu nėra didžiosios nuodėmės, būna už jas ir didesnių, ir sunkesnių. Visa tai, ką čia išvardijo Jėzus, tėra tik garbėtroška, kuri nesvetima ne tik Rašto aiškintojams, didikams ir karvedžiams, bet ir eiliniams. Tuo labiau, kad didesni, o kai kur iš minkštesni, krėslai stovi ne tik sinagogose, bet ir bažnyčiose, ir sėdi juose ne bet kas. O vis dėlto… Tik vienas Dievas gali objektyviai įvertinti kuri ir kieno nuodėmė sunkesnė ar lengvesnė. Tuo labiau, kad garbės troškimas, neatskiriamai susijęs su puikybe, dažniausiai yra ne šiaip nuodėmė, o yda, iš kurios kyla daugybė kitų blogybių.

Tačiau tai dar ne viskas. Jėzus apibūdina ne tik kaip tie Rašto aiškintojai atrodo ir ką jie mėgsta, bet ir tai, ką jie daro. ”Suryja našlių namus”. Ryti galima daug ką. Nelygu ką rysi. Našlė anais laikais buvo silpna, jai buvo reikalinga pagalba (plg. Levirato įstatymą Izraelyje), taigi ”suryti” jos namus – baisi nuodėmė, verta Dievo rūstybės. Net jei rajūnas ir meldžiasi už ją, ir ne bet kaip, o ilgai (malda juk irgi nusipelno atlygio, tiesa?), jo laukia itin griežtas teismas. Ir nesvarbu, ar meldžiasi sinagogoje, ar bažnyčioje. Ne viskas, kas daroma Dievo vardu arba Dievui, yra šventa. Net ir malda, ir liturgija, ir kitos vadinamosios religinės ”praktikos” gali būti blogis, ilgesnis už ilgų drabužių skvernus.

A.M.

Kuo gyvas žmogus?

“Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.“ (Lk 4, 1-13)
___________________________________________________________________________________________
Tikriausiai neatsirastų daug žmonių, manančių, kad šis Evangelijos pagal Luką pasakojimas – žurnalisto reportažas iš įvykio vietos… Biblija nėra istorijos ar kokio kito mokslo vadovėlis. Lygiai kaip nėra ji nukritusi tiesiai iš dangaus. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina jos kaip Dievo Žodžio vertės.

Taigi vėl Gavėnia, vėl Jėzaus gundymo istorija. Dietrichas Bonhoefferis šią istoriją yra sugretinęs su kita Biblijoje esančia gundymo istorija, su ta, kurioje dalyvavo mūsų protėviai. Palyginęs šias dvi istorijas D. Bonhoefferis rašė (atsiprašau, paraidžiui nepacituosiu): “Jei mumyse gundomas Adomas, jis pralaimės. Jei mumyse gundomas Jėzus – jis triumfuos.

Gundomi buvo ne tik mūsų protėviai (pirmieji, antrieji etc.), gundomas buvo ne tik Jėzus, gundomi esam visi. Kiekvienas. Kasdien. Toks jau mūsų gyvenimas, ir niekur nuo jo nepabėgsim. Kiekvieną kartą skaitydamas tragišką pirmųjų žmonių istoriją, atpažįstu pats save. Juk tai – ne tik ano Adomo, ne tik anos Ievos, gyvenusių nežinia kada, istorija. Tai mano paties istorija. Juk tai aš praradau Rojų. Juk tai aš pasijutau nuogas (nuogumas – gėda, silpnumas). Juk tai aš nusidėjęs slėpiausi nuo manęs ieškančio Dievo. Juk tas Adomas tai aš.

Atpažįstu save ir Jėzaus gundymo dykumoje istorijoje. Tik, savaime suprantama, ne Jėzaus asmenyje. Atpažįstu save dykumoje ir gundymuose. Dykumoje, nes praradęs Dievo palaimintą gyvenimą atsidūriau sausoje, nederlingoje dykumoje. Gundymuose, nes ne vieną kartą norėjau turėti daugiau negu reikia (“paversk šituos akmenis duona“) ir būti valdovu (“duosiu tau visą jų valdžią ir didybę“), o ir Viešpatį kažkada, atrodo, norėjau išbandyti (“Jis palieps savo angelams sergėti tave“).

Kaip būtų puiku pasigirti, kad ir aš taip tvirtai, kaip Jėzus, atsispyriau pagundoms, kad ir aš likau toks ištikimas Dievui, negalėčiau… Pralaimėjau ne kartą. Net ir tvirtai pasiryžęs daugiau nepasiduoti, vėl puoliau. Ir vėl…

Toks jau tas, anot apaštalo Pauliaus, “senasis žmogus“: “… aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu…“ (Rom 7, 18-19). Toliau tame pačiame laiške Paulius rašo: “Vargšas aš žmogus!“

Ne mažesnis vargšas ir aš. Tai kas gi toliau? Ogi kryžius. Tas pats, ant kurio nukryžiuotasis šalia Jėzaus Golgotos kalne maldavo: “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42)

O pabaigai dar viena mintis. Jėzaus gundymų scena prasideda trumpu įvadu: “Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą…“ Kadaise teko girdėti vieną kunigą pamokslo metu aiškinant, esą Jėzų po dykumą vedžiojo piktoji dvasia – taip, Jėzus buvo kupinas Šventosios Dvasios, bet toji dvasia, kuri jį vedžiojo po dykumą, “nebuvusi“ šventa. Matyt šiam žmogui buvo pernelyg sunku suprasti, kaipgi Šventoji Dvasia galėjo taip “negražiai“ pasielgti su Jėzumi, užuot saugojusi, kaip tie angelai, kad Jėzus “neužsigautų kojos į akmenį“, ėmė ir išvedė jį dykumon, kad būtų gundomas…

Manau, kad būtent šis “įvadas“ apie Šventąją Dvasią yra ypač svarbus. Ji ne tik buvo kartu su Jėzumi. Ji yra ir su mumis (“Argi nežinote, kas esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“, 1 Kor 3, 16). Ji neapleidžia ir mūsų net dykumoje, net ir didžiausių pagundų metu, net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.