Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

Reklama

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ilgi skvernai dar ne viskas. Mk 12, 38-40

Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“ Mk 12, 38-40
Evangelijose nerastume nė vieno fragmento, kuriame būtų girdėti Jėzaus įspėjimas saugotis nusidėjėlių, išskyrus rūstų pespėjimą tiems, kurie pastūmėtų į nuodėmę ”mažutėlį”. Galima pamanyti, kad mielas Viešpats ar bent jau tie, kuriems rūpėjo išsaugoti jo mokymą ir perduoti jį ateities kartoms, kažką pamiršo ar supainiojo. Ir protingiau, ir logiškiau būtų saugotis ne tų, kurie moko Dievo Žodžio ir liepia jo laikytis, o tų, kuriems jis nerūpi, nusidėjėlių ir bedievių…

Kas čia tokio – ”vaikščioti su ilgais drabužiais”? Tuo labiu, kad kitokio sukirpimo drabužių anose geografinėse platumose anais laikais tikriausiai nė nebuvo. Sunku būtų patikėti, kad paties Jėzaus mokiniai būtų vilkėję kitokius apdarus. Juk ir šiandien jie, užuot vaikęsi madų ir ilgas, kulkšnis siekiančias albas pakeitę trumpaskverniais švarkeliais, laikosi senolių tradicijos. O ir ”sveikinimai aikštėse”, ”pirmieji krėslai sinagogose” ir ”garbės vietos vaišėse” toli gražu nėra didžiosios nuodėmės, būna už jas ir didesnių, ir sunkesnių. Visa tai, ką čia išvardijo Jėzus, tėra tik garbėtroška, kuri nesvetima ne tik Rašto aiškintojams, didikams ir karvedžiams, bet ir eiliniams. Tuo labiau, kad didesni, o kai kur iš minkštesni, krėslai stovi ne tik sinagogose, bet ir bažnyčiose, ir sėdi juose ne bet kas. O vis dėlto… Tik vienas Dievas gali objektyviai įvertinti kuri ir kieno nuodėmė sunkesnė ar lengvesnė. Tuo labiau, kad garbės troškimas, neatskiriamai susijęs su puikybe, dažniausiai yra ne šiaip nuodėmė, o yda, iš kurios kyla daugybė kitų blogybių.

Tačiau tai dar ne viskas. Jėzus apibūdina ne tik kaip tie Rašto aiškintojai atrodo ir ką jie mėgsta, bet ir tai, ką jie daro. ”Suryja našlių namus”. Ryti galima daug ką. Nelygu ką rysi. Našlė anais laikais buvo silpna, jai buvo reikalinga pagalba (plg. Levirato įstatymą Izraelyje), taigi ”suryti” jos namus – baisi nuodėmė, verta Dievo rūstybės. Net jei rajūnas ir meldžiasi už ją, ir ne bet kaip, o ilgai (malda juk irgi nusipelno atlygio, tiesa?), jo laukia itin griežtas teismas. Ir nesvarbu, ar meldžiasi sinagogoje, ar bažnyčioje. Ne viskas, kas daroma Dievo vardu arba Dievui, yra šventa. Net ir malda, ir liturgija, ir kitos vadinamosios religinės ”praktikos” gali būti blogis, ilgesnis už ilgų drabužių skvernus.

A.M.

spalio 10, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Kuo gyvas žmogus?

“Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.“ (Lk 4, 1-13)
___________________________________________________________________________________________
Tikriausiai neatsirastų daug žmonių, manančių, kad šis Evangelijos pagal Luką pasakojimas – žurnalisto reportažas iš įvykio vietos… Biblija nėra istorijos ar kokio kito mokslo vadovėlis. Lygiai kaip nėra ji nukritusi tiesiai iš dangaus. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina jos kaip Dievo Žodžio vertės.

Taigi vėl Gavėnia, vėl Jėzaus gundymo istorija. Dietrichas Bonhoefferis šią istoriją yra sugretinęs su kita Biblijoje esančia gundymo istorija, su ta, kurioje dalyvavo mūsų protėviai. Palyginęs šias dvi istorijas D. Bonhoefferis rašė (atsiprašau, paraidžiui nepacituosiu): “Jei mumyse gundomas Adomas, jis pralaimės. Jei mumyse gundomas Jėzus – jis triumfuos.

Gundomi buvo ne tik mūsų protėviai (pirmieji, antrieji etc.), gundomas buvo ne tik Jėzus, gundomi esam visi. Kiekvienas. Kasdien. Toks jau mūsų gyvenimas, ir niekur nuo jo nepabėgsim. Kiekvieną kartą skaitydamas tragišką pirmųjų žmonių istoriją, atpažįstu pats save. Juk tai – ne tik ano Adomo, ne tik anos Ievos, gyvenusių nežinia kada, istorija. Tai mano paties istorija. Juk tai aš praradau Rojų. Juk tai aš pasijutau nuogas (nuogumas – gėda, silpnumas). Juk tai aš nusidėjęs slėpiausi nuo manęs ieškančio Dievo. Juk tas Adomas tai aš.

Atpažįstu save ir Jėzaus gundymo dykumoje istorijoje. Tik, savaime suprantama, ne Jėzaus asmenyje. Atpažįstu save dykumoje ir gundymuose. Dykumoje, nes praradęs Dievo palaimintą gyvenimą atsidūriau sausoje, nederlingoje dykumoje. Gundymuose, nes ne vieną kartą norėjau turėti daugiau negu reikia (“paversk šituos akmenis duona“) ir būti valdovu (“duosiu tau visą jų valdžią ir didybę“), o ir Viešpatį kažkada, atrodo, norėjau išbandyti (“Jis palieps savo angelams sergėti tave“).

Kaip būtų puiku pasigirti, kad ir aš taip tvirtai, kaip Jėzus, atsispyriau pagundoms, kad ir aš likau toks ištikimas Dievui, negalėčiau… Pralaimėjau ne kartą. Net ir tvirtai pasiryžęs daugiau nepasiduoti, vėl puoliau. Ir vėl…

Toks jau tas, anot apaštalo Pauliaus, “senasis žmogus“: “… aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu…“ (Rom 7, 18-19). Toliau tame pačiame laiške Paulius rašo: “Vargšas aš žmogus!“

Ne mažesnis vargšas ir aš. Tai kas gi toliau? Ogi kryžius. Tas pats, ant kurio nukryžiuotasis šalia Jėzaus Golgotos kalne maldavo: “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42)

O pabaigai dar viena mintis. Jėzaus gundymų scena prasideda trumpu įvadu: “Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą…“ Kadaise teko girdėti vieną kunigą pamokslo metu aiškinant, esą Jėzų po dykumą vedžiojo piktoji dvasia – taip, Jėzus buvo kupinas Šventosios Dvasios, bet toji dvasia, kuri jį vedžiojo po dykumą, “nebuvusi“ šventa. Matyt šiam žmogui buvo pernelyg sunku suprasti, kaipgi Šventoji Dvasia galėjo taip “negražiai“ pasielgti su Jėzumi, užuot saugojusi, kaip tie angelai, kad Jėzus “neužsigautų kojos į akmenį“, ėmė ir išvedė jį dykumon, kad būtų gundomas…

Manau, kad būtent šis “įvadas“ apie Šventąją Dvasią yra ypač svarbus. Ji ne tik buvo kartu su Jėzumi. Ji yra ir su mumis (“Argi nežinote, kas esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“, 1 Kor 3, 16). Ji neapleidžia ir mūsų net dykumoje, net ir didžiausių pagundų metu, net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

vasario 21, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , | Parašykite komentarą

Palaiminimai ir vargai. Lk 6, 17-26

“Nusileidęs su jais žemyn, [Jėzus] apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“

Pirma. Kartais girdžiu sakant, kad Rašto aiškintojai “varto“ Bibliją kaip jiems patinka, pagal situaciją, o gal pagal nuotaiką. Tačiau kad ir kaip “vartytume“ Jėzaus palaiminimus ir perspėjimus, kai ką apeidami, o kai ką interpretuodami kaip mums “patogiau“, jie buvo pasakyti visiems laikams, ir jų neištrinsim.

Pastebėjau, kad Jėzaus palaiminimų užrašytų Evangelijoje pagal Matą, žmonės klausosi mieliau. Matosi gi iš veidų. Nieko nuostabaus – mums mieliau, kai Jėzus guodžia, atleidžia, padrąsina, o klausytis kaltinimų, perspėjimų ar draudimų nemalonu ne tik vaikams. Juolab, kad ir turtingesniais – ne milijonieriais, o tik truputį – būti norėtume, ir gardesnės duonos būtų neblogai ne tik per šventes ant stalo turėti, ir juokas mums mielesnis už ašaras…

Tai kaipgi čia? Gal nevalia nei juoktis, nei švęsti, nei vienu kitu litu daugiau uždirbti?

Manau, nėra tie Jėzaus žodžiai tokie jau sudėtingi, kaip kartais atrodo. Tik mes patys dažniausiai viską komplikuojame, lyg tas Jėzus būtų buvęs aukštųjų technologijų ir dar aukštesnių filosofijų mokslų daktaras, teologas par excellence, dėstęs kokio nors Galilėjos ar Jeruzalės valstybinio universiteto studentams. Tas pats ir su palaiminimais/kaltinimais (“Palaiminti jūs…“ ir “Vargas jums…“).

Gyvenime mes nuolat renkamės (kalbant šių dienų kalba, nustatome prioritetus). Vieną ar kitą žaislą, mokyklą, profesiją, darbovietę, net karstą ar urną, šaltą žemę ar pelenus. Renkamės ir vertybes, ir gyvenimo tikslą, ir priemones tikslui pasiekti. O paskutinę akimirką, kai viskas jau praeityje, kai savo pasirinkimų atšaukti nebegalim, liekam su tuo, ką pasirinkom.

Manau, prie palaiminimų/kaltinimų (Lk 6, 20-26) ne pro šalį būtų prisiminti pasaką apie auksinę žuvelę.  Ypač vieną įsimintiną jos personažą. Tą kuri geidė vis daugiau ir daugiau, kol liko su sukiužusia gelda.

Antra. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzaus mokymas nebuvo vien tik žodžiai – vienus guodžiantys, kitus teisiantys. Jėzus ne tik kalbėjo, bet ir gydė ligonius ir netyrųjų dvasių varginamus, esančius gyvenimo paribyje ir užribyje. Trumpai tariant, darė gera. Mokė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Paskutine Jėzaus pamoka tapo kryžius.

Gyvenam jau trečiajame tūkstantmetyje “po Kristaus“, atrodo, pasaulis turėtų būti tikrai ne toks, koks jis yra šiandien. Juk tiek daug krikščionių! Juk Evangelija skelbiama jau visame pasaulyje! Matyt, ne kaip išmokom Jėzaus pamokas. Arba pernelyg greit pamiršom, ko mus mokė…

vasario 14, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.

sausio 16, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą