Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Apie visus šventuosius

“Liuteronai Marijos nemini“. Tokią pastabą išgirdau iš vieno žmogaus prieš eilę metų, po to, kai pamaldų metų meldžiau Dievą, prašydamas padėti mums priimti Dievo Žodį taip, kaip jį kadaise tikėjimu priėmė mergelė Marija… Hmm. Tai gal vertėtų ir Bibliją redaguoti, juk joje Marija minima, ir ne vienoje vietoje.

O vis dėlto ir evangelikai liuteronai Mariją mini. Ne tik mini, bet ir gerbia. Tiesa, negarbina. O tai jau didelis skirtumas. Garbinamas tik vienas Dievas. Beje, minime ir kitus šventuosius. Minime ir gerbiame. Augsburgo tikėjimo išpažinimo apologijoje, knygoje, kurioje dar 1530 metais juodu ant balto išdėstyti evangelikų liuteronų tikėjimo pagrindai, teigiama: “… šventųjų gerbimui pritariame. Mat pritartina trejopam gerbimui. Pirmasis yra dėkojimas… Antrasis kultas yra mūsų tikėjimo stiprinimas… Trečiasis gerbimas yra jų sekimas, pirmiausia tikėjimu, po to kitomis dorybėmis…“. Jei jau Marijos ir šventųjų būtų negalima minėti, tai gerbti juo labiau.

Tačiau tai dar ne viskas. Įdomu, kad apaštalas Paulius savo laiškuose, kreipdamasis į savo meto krikščionis vadina juos šventaisiais. Pavyzdžiui, laišką Efezo bendruomenei jis pradeda kreipiniu: “Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. …“ Arba į Filipų krikščionis kreipiasi: “Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje, gyvenantiems Filipuose…“Arba: “Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos“.

Žodis “šventasis“ daugeliui pirmiausia asociojuojasi su žmonėmis, kurie gyveno kaip dera tikriems Kristaus mokiniams, jų gyvenimas moraliniu atžvilgiu buvo nepriekaištingas. Taigi “gyveno“, “buvo“, dabar jie jau ten, anapus, pas Dievą. Tačiau iš apaštalo Pauliaus laiškų akivaizdu, kad jis kreipiasi į tuos, kurie dar yra čia, gyvena Efeze, Filipuose ir kitose vietose. Argi “galima“ taip?

Kartą bažnyčioje susirinkusių žmonių pamokslo metu pasiteiravau: “Ar jūs šventi?“ Ne viename veide išvydau ironišką šypseną. Kaip gi mes galime būti šventi, juk mes nusidėjėliai! Lyg ir būtų galima pasidžiaugti – vadinasi, Dievo Įstatymą žmonės žino, vadinasi ne veltui aušinau burną, primindamas Biblijos žodžius: “Nėra teisaus, nėra nei vieno…“ O Evangelija? Ką skelbia Geroji naujiena? Dievo malonę. Nuodėmių atleidimą. Išteisinimą. Išganymą. Atpirkimą. Amžinąjį gyvenimą. Tačiau visa tai ne atlyginimas ar premija už tai, ką mes padarėme, o dovana. Dovana, kurią Dievas suteikia per Kristų Jėzų .

Patys iš savęs mes nusidėjėliai. Ir nesuverskime visos kaltės Adomui su Ieva. Mes patys esame ir tie adomai, ir ievos. Rojaus tragedija yra ir mūsų gyvenimo tragedija. Tačiau per Jėzų mes esame šventi. Šventi Jėzaus šventumu, o ne tariamais savo nuopelnais, atgailomis, aukomis etc. Suprasti, ką iš tiesų reiškia būti šventuoju, vėlgi padeda apaštalas Paulius. Laišką filipiečiams jis užbaigia: “Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 21). Būtent, “Kristuje Jėzuje“. Tik jame esame šventi.

31 spalio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai stogas tampa kliūtimi

1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ 6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ 8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? 9 Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo’? 10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ 12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“. Mk 2, 1-12

Daug minčių sukelia ši trijų evangelistų aprašyta istorija. Ir pamoko daug. Apie draugystę (paralyžiuotasis be keturių savo draugų nebūtų atėjęs pas Jėzų). Apie Jėzaus gailestingumą žmogui. Apie Jėzaus galią. Apie tai, kad Jėzui svarbu ir mūsų dvasios, ir kūno gerovė. Apie Rašto aiškintojų aklumą. Apie žmonių reakciją. …

Beje, įdomu, kad evangelistas Matas kažkodėl nemini paralyžiuotojo bičiulių drastiško poelgio – stogo išardymo. Galbūt nenorėjo šokiruoti skaitytojų? Kam patiktų, jei kas nors imtų ir ašardytų jo namo stogą? Net jeigu tai būtų padaryta vardan kito žmogaus gerovės…

O vis dėlto jei ne toks įžūlumas, vargu ar vargšas žmogus būtų išgirdęs: ,,Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ir ,,Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Vargu ar jis būtų kada nors pakilęs nuo savo neštuvų ir ėmęs vaikščioti. Kažkas turėjo išdrįsti ir pasielgti, švelniai tariant, nederamai, kad paralyžiuotas, nuodėmingas žmogus patirtų Dievo malonę, kad nelaimingas taptų laimingu.

Stogas namui būtinas. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime. Tačiau kartais tai, kas mums būtina, kitam žmogui gali tapti kliūtimi į laimę, kliūtimi, skiriančia nuo Jėzaus. Nėra sunku vardan kito atsisakyti to, kas tau nėra būtina. Tikriausiai nebūtume šokiruoti, skaitydami, kad keturi draugai pasiskolino neštuvus tam, kad galėtų nugabenti savo nepajėgiantį vaikščioti bičiulį pas Jėzų. Nesistebėtume ir tuo, kuris pasiskolina neštuvus, o gal ir pagalvę, kad paralyžiuotajam ant jų būtų minkščiau. Tačiau stogas jau kas kita… O vis dėlto, kas svarbiau – išsaugoti savo stogą ar išgelbėti žmogų?

16 spalio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą