Kai stogas tampa kliūtimi

¹ Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ² ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. ³ Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. ⁴ Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. ⁵ Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ⁶ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: ⁷ „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ ⁸ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? ⁹ Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo’? ¹⁰ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – ¹¹ sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ ¹² Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“. Mk 2, 1-12

Daug minčių sukelia ši trijų evangelistų aprašyta istorija. Ir pamoko daug. Apie draugystę (paralyžiuotasis be keturių savo draugų nebūtų atėjęs pas Jėzų). Apie Jėzaus gailestingumą žmogui. Apie Jėzaus galią. Apie tai, kad Jėzui svarbu ir mūsų dvasios, ir kūno gerovė. Apie Rašto aiškintojų aklumą. Apie žmonių reakciją. …

Beje, įdomu, kad evangelistas Matas kažkodėl nemini paralyžiuotojo bičiulių drastiško poelgio – stogo išardymo. Galbūt nenorėjo šokiruoti skaitytojų? Kam patiktų, jei kas nors imtų ir ašardytų jo namo stogą? Net jeigu tai būtų padaryta vardan kito žmogaus gerovės…

O vis dėlto jei ne toks įžūlumas, vargu ar vargšas žmogus būtų išgirdęs: ,,Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ir ,,Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Vargu ar jis būtų kada nors pakilęs nuo savo neštuvų ir ėmęs vaikščioti. Kažkas turėjo išdrįsti ir pasielgti, švelniai tariant, nederamai, kad paralyžiuotas, nuodėmingas žmogus patirtų Dievo malonę, kad nelaimingas taptų laimingu.

Stogas namui būtinas. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime. Tačiau kartais tai, kas mums būtina, kitam žmogui gali tapti kliūtimi į laimę, kliūtimi, skiriančia nuo Jėzaus. Nėra sunku vardan kito atsisakyti to, kas tau nėra būtina. Tikriausiai nebūtume šokiruoti, skaitydami, kad keturi draugai pasiskolino neštuvus tam, kad galėtų nugabenti savo nepajėgiantį vaikščioti bičiulį pas Jėzų. Nesistebėtume ir tuo, kuris pasiskolina neštuvus, o gal ir pagalvę, kad paralyžiuotajam ant jų būtų minkščiau. Tačiau stogas jau kas kita… O vis dėlto, kas svarbiau – išsaugoti savo stogą ar išgelbėti žmogų?