Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

30 lapkričio, 2019 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

28 lapkričio, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Antrasis sekmadienis.“… atsitieskite ir pakelkite galvas“ (Lk 21, 28b)

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. (Lk 21, 25-28)

Visiškai neseniai iš pažįstamo žmogaus, kuriam apokaliptinės nuotaikos visiškai svetimos, išgirdau: “Globalinis atšilimas, chaosas politikoje, moralėje ir visose gyvenimo srityse, pandemijos, epidemijos… Gal tikrai jau netoli pasaulio pabaiga?“ Gal ir taip… O gal ir ne…

Šiaip ar taip šiandien daugelis ko nors bijo. Pradedant mažomis, tik mikroskopu įžiūrimomis bakterijomis, baigiant “nebiru“ ar kaip ten tas kosminis kūnas vadinasi.

Skaitant šį Evangelijos pagal Luką fragmentą galime susidaryti nuomonę, esą ir tas prieš porą tūkstančių metų gyvenęs Jėzus iš Nazareto jau buvo užsikrėtęs panašiomis apokaliptinėmis nuotaikomis. Ką ten Jėzus – keletą amžių iki jo gyvenę pranašai jau baugino: “Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą…“ (Ag 2, 6).

O vis dėlto Jėzaus ir netgi iki jo gyvenusių pranašų skelbimą apie pasaulio teismą, jei norite – pasaulio pabaigą, prilyginti tuštiems, tegul ir baisiai siaubingiems, plepalams apie tai, kas mus visus greit, 2012-aisiais, 2020-aisiais, o paskui 2121-aisiais ir t.t., ištiks, reikštų nesuprasti esminio skirtumo. Ir Jėzus, ir pranašai apie “tą dieną“ nekalbėjo kaip apie pabaigą, kuri viską užbaigs (žinoma, tragiškai) ir po kurios nebeliks nieko. Jie kalbėjo apie “Viešpaties dieną“, kuri vieniems reikš pralaimėjimą, kitiems, esantiems Dievo pusėje, – pergalę. Taip, tai bus Pasaulio, o kartu ir kiekvieno žmogaus, teismas, po kurio galutinai paaiškės, kas yra kas. Ir tai dar ne viskas. Toji diena reikš Dievo karalystės atėjimą (plg. Lk 21,31) ir išvadavimą jos laukiantiems.

Todėl Jėzus, skirtingai nuo apsišaukėlių “apokaliptikų“ ir tariamų “pranašų“, drąsina: ,,Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk21, 28). Be abejo, jeigu tu išvadavimo ir Dievo karalystės lauki.

“Štai ateina Viešpats jau, / Kas tą linksmą žinią girdi, / Taria: “Jėzau, eikš greičiau, / Štai aš atveriu Tau širdį. / Eikš su savo dosnumu, / Savo meile, gerumu!“ (“Štai ateina Viešpats jau“. Krikščioniškos giesmės)

(Suprantantiems angliškai norėčiau rekomenduoti vieną Advento pamokslą apie baimę: http://faith-theology.blogspot.com/2009/11/be-very-afraid-advent-sermon_29.html)

5 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2,5)

,,Imkitės darbo! Juk aš su jumis, tai Galybių VIEŠPATIES žodis! Tai aš jums pažadėjau, kai išėjote iš Egipto. Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2, 4b-5)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ag_1

Pranašas Agėjas, kaip ir Zazharijas, ir Michėjas, vadinamas potremtinio periodo pranašu. Sugrįžusi iš tremties tauta rado priešų nuniokotą gimtąją žemę, iš šlovingos praeities buvo likęs tik šešėlis, viską reikėjo pradėti nuo ,,nulio“. Žinoma, viena iš svarbiausių sužeistos tautos svajonių buvo atstatyti sugriautą šventyklą.

Nesunku nujausti, ką išgyveno sugrįžusieji, o kartu su jais ir Agėjas. Kur jų buvusioji didybė? Kur karaliaus Saliamono statytos šventyklos grožis? Galiausiai, ar neapleido jų Dievas? Kas laukia rytoj? O čia dar pats pranašas lyg šaipydamasis klausia: ,,Kas tarp jūsų dar yra gyvas, kuris matė šių namų pirmykštę šlovę? Kaip jums dabar jie atrodo? Argi jie ne niekas jūsų akyse?“ (Ag 2, 3). Žaizda dar kraujuoja, o dar Agėjas lyg tyčia ant jos ,,pabarsto druskos“…

Tačiau Agėjo ,,druska“ ne šiaip sau. Palygindamas po tremties vargais negalais atstatytos, o gal tuo metu dar atstatomos, kuklios šventyklos išvaizdą su buvusios didingumu, pranašas tęsia: ,,Tačiau dabar drąsos Zerubabeli, tai VIEŠPATIES žodis, drąsos, vyriausiasis kunige, Jehocadako sūnau Jozue, drąsos, visi krašto žmonės, tai VIEŠPATIES žodis…“ (Ag 2,4a). Agėjas drąsina sielvarto prislėgtą tautą ir jos vadovus, tvirtindamas, kad jis kalba ne pats iš savęs, o per jį kalba pats Dievas.

Dievas, kurio šlovė kadaise gaubė nuostabią Jeruzalės šventyklą, nepasitraukė, neapleido tautos. Dievas liko kartu su tauta, nors ji ir pralaimėjo, nors ji silpna ir negali pasigirti savo šventykla: ,,Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2, 5).

Ištarti šiuos žodžius galėjo tik žmogus, kuris į šventyklą ir į istoriją žvelgė tikėjimo akimis. Būtent tikėjimas leidžia išlikti optimistu, nes, kaip rašė Dietrichas Bonhoefferis, ,,būti pesimistu yra protingiau; nusivylimai pamiršti ir prieš žmones stovi nesusikompromitavęs…“ (Pasipriešinimas ir nuolankumas).

Žinoma, šis Biblijos skaitinys, kaip ir visi kiti, pradedant pirmąja jos knyga ir baigiant paskutiniąja, nėra tik pasakojimas apie tolimą praeitį ir kadaise gyvenusius žmones. Biblija tikėjimo knyga, kalbanti ir apie mus. Jei joje neatpažinsime savęs, neišgirsime, ką mums nori pasakyti Dievas. Nesvarbu, ar tai būtų Evangelijos skaitinys, ar kurio nors iš apaštalų laiškas, psalmės ar bet kuri kita knyga.

Biblijoje yra du pagrindiniai veikėjai Dievas ir žmogus. Taip pat ir Agėjo knygoje. Ne tik pranašo Agėjo tauta, bet ir aš ne kartą buvau tolimoje tremtyje, ne kartą buvau vergijoje, ne kartą Viešpats mane iš jos parvedė namo, ne kartą kalbėjo: ,,Drąsos! Nebijok! Mano Dvasia tebėra su tavimi!“ Žinoma, kad tai išgirstum, ausų neužtenka.

4 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“ (Jer 30, 21)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Jer_30

,,Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus…“, byloja Laiško hebrajams (žydams) autorius (Hbr 1, 1). Vienas iš jų Jeremijas. Pranašas, bene daugiausiai iš visų pranašų raginęs tautą atgailauti, nes būtent jos nuodėmės iššaukė artėjantį Dievo teismą. Teismas neišvengiamas, nes tauta išsižadėjo gyvojo Dievo ir atsidavė stabams.

Vis dėlto tas pats pranašas Jeremijas, kuris dažnai ir skaudžiai kaltino savąją tautą (o kitaip elgtis jis negalėjo, kad ir būtų norėjęs, nes ją mylėjo, o dar labiau Dievą), ne kartą skelbė, kad Viešpats juos nori išgelbėti. Nepaisant jų neištikimybės. Nepaisant praeities. Dievas niekada nepamirš savo Sandoros.

Trumpai tariant, Jeremijas buvo ne tik Dievo teismo, bet ir Dievo malonės pranašas. Ir tai nieko nuostabaus. Kol nesuvoksi, kad esi nuodėmingas ir vertas tik pasmerkimo, nepajėgsi atsiverti Dievo malonės veikimui. Liuteroniškoje teologijoje tai vadinama ,,Įstatymu ir Evangelija“. Tik per nuoširdžią atgailą, tai yra, suvokęs, kad esi Įstatymo pažeidėjas, tapsi atviras Dievo gailestingumui, kuris tave išgydo, prikelia, padrąsina ir teikia vilties.

,,… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“, pranašo lūpomis byloja Dievas. Mūsų, gyvenančių ,,po Jėzaus“, tyko pagunda, išgirdus šią ar kitą panašią ištarmę apie žmogaus nevertumą artintis prie Dievo, numoti ranka: ,,Tai galiojo Senojo Testamento laikais, bet ne dabar. Mes galime drąsiai artintis prie Viešpaties ir nebijoti.“

O vis dėlto nėra jokio skirtumo Senojo Testamento laikais ar XXI amžiuje, tačiau nė vienas negalėtume artintis prie Dievo, į kurį net Mozė nedrįso pažvelgti. Mes esame ne mažesni nusidėjėliai už Mozės tautą, kuri neturėjo teisės artintis prie kalno, į kurį Mozė buvo įkopęs susitikti su Viešpačiu. Ir maištaujam prieš Dievą ne mažiau, ir aukso veršį ar kitokį stabą nusilieję aplink jį šokam trypiam. Tiesa, lygindami save su kitais žmonėmis, dažnai manome esą geresni už juos, taigi ir vertesni Dievo akyse. Deja. Užtenka susimąstyti, kas esu aš, ir kas yra Dievas… Naujausios technologijos ir visi moksliniai laimėjimai tėra tik blizgutis, kuriuo lyg figmedžio lapu bandome pridengti savo nuogybę.

Aaronui ir visiems kitiems žmonėms duotas įsakymas neiti į šventovę ,,už užuolaidos priešais malonės sostą“ kada tik panorėjus (plg. Kun 16, 1-2) galioja ir mums. Tačiau negalioja Kristui. Tam, apie kurį kalbėjo per Jeremiją: ,,Jam leisiu artintis prie manęs laisvai…“ (Jer 30, 21), Tam, per kurį Dievas prabilo į mus ,,dienų pabaigoje“ (plg. Hbr 1, 2). Tam, kuris būdamas ,,Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (Hbr 1, 3). Tam, kuris ,,visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hbr 9, 12). Tačiau Kristus ne tik pats įžengė ten, kur negalėjo įžengti joks mirtingasis, bet ir atvėrė kelią tiems, kas eina su juo, sudėjęs visas savo viltis tik į jį: ,,Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę“ (Hbr 10, 19). Taip, kaip laidavo anam žmogeliui, atsitiktinai (o gal ir ne gal Dievo apvaizdos veikimu?) nukryžiuotam šalia Kristaus: ,,Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

4 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

,,Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus.“ (Mch 2, 13a)

,,Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus.“ (Mch 2, 13a)

Ir vėl – tam, kad suprastum vieną eilutę, būtina atsižvelgti į kontekstą. O kontekstas vėl, kaip ir Habakuko knygos, niūrus. (Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1 )

Biblija supažindina mus su Dievu, pasitelkdama įvairius įvaizdžius: Uola, Tvirtovė, Karžygys, Mylimasis, Keršytojas… Pranašas Michėjas dvejose eilutėse (plg. Mch 2, 12-13) kalba apie Dievą kaip apie Ganytoją (mūsų ausiai jau įprastas įvaizdis) ir… Taraną. Nors tiesiogiai arba paraidžiui taip neįvardija, bet tai nesunku nuspėti: .

Nežinau, ar Michėjas (gyvenęs maždaug prieš 2800 metų) buvo matęs tokį karybos įrenginį, tačiau istorikai, o gal archeologai, tvirtina, kad pats paprasčiausias taranas buvo naudojamas asirų būtent tais laikais, kuomet galėjo gyventi ir pranašas (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Taranas, o išsamiau čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Battering_ram). Trumpai tariant, taranas buvo naudojamas tuomet, kai reikėdavo paimti priešo tvirtovę, pilį ar kokį kitą svarbų, objektą, kai kumščiais, ietimis, strėlėmis ir kitais lengvaisiais ginklais to padaryti negalėdavę.

Tarano įvaizdis, kurį pasitelkia (ar bent jau galima pagrįstai įtarti pasitelkiant) Michėjas, perteikdamas Dievo savybes ir veikimą, mums sako, kad Dievas mūsų gyvenime ir mumyse pačiuose daro tai, kam mes patys per silpni. Žinoma, sunku tai pripažinti, nes mes ir kitiems, ir patys sau norim atrodyti ,,kieti“, deja. Žmogus, net ir pats ,,kiečiausias“ (nesvarbu, fizine ar dvasine prasme), kartais pasijunta pernelyg silpnas, o kai kada ir bejėgis. Bejėgis prieš nuodėmę, bejėgis prieš mirtį.

Mes, net ir švenčiausi, dažnai būnam bejėgiai prieš nuodėmę. Tiek prieš kitų nuodėmę, tiek prieš savo. Biblijos verdiktas trumpas: ,,… visi yra nuodėmės pavergti, kaip parašyta: nėra teisaus, nėra nė vieno…“ (plg. Rom 3, 9-10 ir Ps 14, 3). Bejėgiai esam ir mirties akivaizdoje. Kad ir kaip trokštume bent per sprindį, bent minutei prailginti mums artimų žmonių ar savo gyvenimą, o juk būna, kad to nenorime…

,,Jų karalius žygiuos pirmas, o VIEŠPATS jų priekyje“, – skelbia vilties pranašas, gyvenęs tokiais laikais, kai ,,matyti šviesą tunelio gale“ galėjo tik didelis naivuolis nepataisomas optimistas, nebijojęs būti palaikytas kvailiu. Arba tas, kuris visas savo viltis buvo sudėjęs ne žemės karalius, o į Tą, prieš kurį bejėgiai visi karaliai, imperatoriai, generolai, į Tą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, žygiuos pirmas ir išves iš nuodėmės vergovės ir mirties apsupties.

,,Jėzus nuodėmių daugybę / Išvalys ir išnaikins, / Kraujas Jo sunkias kaltybes / Nuo širdies tavos nuims. / Tavo priešininkus Jis / Nugalės kaip karžygys. / Jei Jis nori išganyti, / Nieks negali pražudyti.“ (“Ko lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

1 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą