Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Žmogau, stokis ant kojų…“

Ir jis man tarė: “Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis sakė man: “Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: “Taip kalba Viešpats Dievas“. Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas. O tu žmogau, nebijok jų…

Ez 2, 1-6a

Pranašo Ezechielio knygos pradžioje aprašomas Būzio sūnaus kunigo Ezechielio (žr. Ez 1, 1-3) mistinis regėjimas, kurio metu “jį pasiekė Viešpaties ranka“ (Ez 1, 3b). Trumpai tariant, jis išvydo Dievo didybę, kurią, būdamas tik žmogus, galėjo nupasakoti tik netobulais simboliais. Tačiau tai nebuvo tik regėjimas. Netrukus Ezechielis išgirdo balsą. Galima įsivaizduoti, kaip jis tuo metu turėjo jaustis, nebent jau ir anksčiau buvo jį girdėjęs. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų sužinojau, kad maldoje neužtenka tik kalbėti Dievui, bet reikia ir klausytis, ką Dievas kalba, nejuokais susirūpinau. Neabejojau tuo, kad Dievas yra kalbėjęs pranašams ir per pranašus, neabejojau tuo, kad Dievas gali prabilti ir šiais laikais, bet tik ypatingiems asmenims, pasiekusiems “aukščiausiąją tikėjimo lygą“, bet ką reikėtų daryti eiliniam mirtingajam, nors ir tikinčiam Dievu, jeigu jis netikėtai išgirstų Dievo balsą? Kur ir į ką reikėtų kreiptis?

Taigi Ezechielis išgirsta balsą, kuris liepia jam stotis ant kojų. Dievas savo išrinktąjį neparklupdo, o tuo labiau nepargriauna, neprislegia nepakeliama transcendencijos našta, o pakelia ant kojų. Dievas pakelia, pastato žmogų, kad šis būtų tvirtas. Įpratusiam vaikščioti dviem galūnėmis žmogui tai atrodo savaime suprantama, kitaip ir būti negalima. O vis dėlto tai nėra labai paprasta. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Užtenka pamatyti vaikutį, virpančiomis kojytėmis žengiantį pirmuosius žingsnius. Arba sunkiai pavargusį, ant kojų vos bepastovintį galiūną. Taigi Dievas liepia Ezechieliui stotis ant kojų, būti tvirtam.

Ir ne tik liepia, bet ir įgalina atsistoti: “Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų“ (2 eil.). Kai atrodo, kad nėr jėgų, kad esi silpnas, prisimink Tą, kuris tau ne tik davė gyvybę, bet ir visa kita, kas reikalinga, Tą, kuris ir sustiprina, ir pastato ant kojų. Savo silpnumo suvokimas yra nei kiek ne mažesnė Dievo malonė už tvirtumą, išmintį ir kitas malones, o gal ir didesnė, juk apaštalas Paulius ne šiaip sau korintiečiams rašė: “…mieliausiu noru girssiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ 2 Kor 12, 9b). Tačiau prieš tai apaštalas Paulius, maldavęs Viešpatį išvaduoti jį iš bėdos, kurią jis vadina dygliu kūne, netgi šėtono pasiuntiniu, išgirsta Dievo balsą: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9a). Ezechielis irgi ne savo jėgomis atsistoja ant kojų, ne pats save sustiprina, bet tai įvyksta Dvasios jėga.

“Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo“ (Ez 2, 2b). Tai buvo tikra malda. Ne monologas, o pokalbis, dialogas. “Mono“ reiškia vieną, “dia“ – du. Balsas netyla, tačiau tam, kad jį girdėtum, reikia klausytis. Viešpats paaiškina pranašui, kad siunčia jį pas įžūlius, kietaširdžius maištininkus, į “maištingus namus“. Jei kas nors mums kenkia, “maištauja“ prieš mus, su tokiais mes paprastai nenorime turėti reikalų, šalinamės jų, tačiau Dievas nesivadovauja mūsų logika ir mūsų taisyklėmis. Nepaisant mūsų maištavimo, – kiekviena nuodėmė yra maištas, priešgyniavimas, sukilimas, – Viešpats nesišalina mūsų, ir apie tai byloja visa Biblija, pradedant pasakojimu apie pirmąjį žmogaus nuopuolį. Nusižengę Dievo nustatytai tvarkai žmonės slepiasi, o Dievas išeina ieškoti jų ir klausia: “Kur tu esi?“

Ezechielis tikriausiai sunerimsta, juk ne pas “gėriečius“ jis siunčiamas, ir gali būti, kad niekas jo nelaukia, gali būti, kad jį ištiks kartus daugelio kitų pranašų likimas, todėl Dievas jam sako: “O tu, žmogau, nebijok jų“ (Ez 2, 6a). Mes daug ko baiminamės. Baimės pojūtis gali būti malonė, padedanti išvengti pavojaus, tačiau per didelė baimė paralyžiuoja. Jos tikriausiai niekada neišvengsime, baimę pajunta ir drąsuoliai, nes “baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi“ (Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos). Tačiau jei pasitiki ne savimi ir ne savo ribotomis jėgomis, o Tuo, kuris yra nepalyginti galingesnis už tave, net jeigu tavo tikėjimas, anot Jėzaus, “mažas kaip garstyčios grūdelis“, gali atlaikyti net ir didžiausią pavojų. Tokie buvo pranašai ir visi kiti Dievo žmonės, atsiųsti į pasaulį kaip jo pasiuntiniai. Stiprūs ne iš savęs, bet Dievo galia.

A. M.

6 liepos, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , | Parašykite komentarą

“…pats Viešpats duos jums ženklą.“ (Iz 7, 14a)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_7

Nors daugelis Biblijos tyrinėtojų, egzegetų, šį Dievo pažadą, duotą karaliui Achazui apie kūdikio – “Emanuelio“ – besilaukiančią mergelę pirmiausia sieja su tuometine politine situacija (VIII a. prieš Kristų), krikščionys tiki, kad tai – dar viena pranašystė, išsipildžiusi Jėzuje.

Iš tiesų, pažadas pirmiausia skirtas tuometiniam Judėjos karaliui Achazui, kuris, Aramui (Sirijai) ir Efraimui (Izraeliui) sudarius karinę sąjungą prieš Judėją, apimtas panikos metėsi prie Asirijos. Atrodo, kas gi čia baisaus – tokios “žaidimo“ taisyklės, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau paranašas sako: svarbu ne sąjunga su stipriu užtarėju, net jeigu tai būtų tokia galinga imperija, o sąjunga su Dievu. Juolab, kad toji pirmoji, karinė-politinė, sąjunga, kaip kažkas yra vaizdžiai palyginęs, buvo ne kas kita kaip pelės glaudimasis prie katės. Todėl Dievas per Izaiją Achazui skelbia, kad tie pavojingi jo priešai anksčiau ar vėliau patys žlugs (“Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, liausis buvęs tauta…“, Iz 7,9b).

Galiausiai, Dievas nerimaujančiam Judėjos karaliui siūlo prašyti įrodymo, kad jam padės, kad viskas išeis į gera: “Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūnas jis ar iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“ (Iz 7, 11). Trumpai tariant, Dievas siūlo ne šiaip sau “ženkliuką“, kuriuo gali abejoti ar net netikėti, bet antgamtinį, nežemišką (“iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“). Neatrodo, kad Dievas savo ženklais lengva ranka švaistytųsi tiek Biblijoje, tiek ir mūsų gyvenimą. Tikriausiai todėl Achazas ir atsisakė: “Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ (Iz 7, 12). Lyg ir pagirti vertėtų karalių už jo atsisakymą. Tačiau vienas “jei“: jei jis būtų tikėjęs Dievu.

Tada Izaijas, perdavęs Dievo žodžius ir išgirdęs, kad karalius atsisako prašyti ženklo-įrodymo, “pratrūksta“: “Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis*…“ (Iz 7, 13-14).

Dabar iš VIII a. pr. Kr. sugrįžkime į dabartį.

“…pats Viešpats duos jums ženklą“. Atrodo, viskas jau pasakyta, juk ir Kalėdos primena, kad Dievas šį savo pažadą jau ištesėjo. Pranašystė išsipildė Jėzuje, gimusiame iš mergelės Marijos. Ir palaimintas, kas šiame įvykyje įžvelgia Viešpaties ženklą. “Šiame įvykyje“ – ne tik Jėzaus gimime, bet ir visame jo gyvenime, ir mirtyje. Žinoma, tas Dievo pažadėtas ženklas yra ir pats Jėzus.

Tačiau skaitydamas šiuos Izaijo žodžius, girdžiu paraginimą skaityti Dievo ženklus ir savo gyvenime, ir mane supančiame pasaulyje Nemanau, kad Dievas, davęs savo ryškiausią ženklą, Jėzų, ženklų (tegul ir “ženkliukų“), daugiau nebeduoda. Juolab, kad žvelgdamas į savo nueitą gyvenimo kelią, kad ir vingiuotą, ir duobėtą, tokių ženklų regiu apsčiai. Ir manau, kad jų yra ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Dažniausiai tie ženklai būna paprasti, kasdieniški, tik reikia mokėti juos atpažinti. Juk ne tik Marija, bet ir pats Jėzus ne vienam, tiek anuomet, tiek šiandien, nėra joks Dievo ženklas…

* Hebr.Immanu’El “ – “su mumis [yra] Dievas“.

22 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“O dabar klausyk…“ (Iz 44, 1-2)

“O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“ Taip kalba VIEŠPATS, tavo Kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: “Nebijok, Jokūbai mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!“ (Iz 44,1-2).

Nors Kalėdų dar tik laukiam, bet Kristus jau gimęs. Ne tik gimęs, bet ir sutaikęs mus su Dievu, atpirkęs o tai, anot apaštalo Pauliaus prilygsta naujam sukūrimui: “Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi…“ (2Kor 5, 17-18). Kadaise Dievo per pranašą paskelbtą viltingą žinią (“O dabar klausyk, Jokūbai…“) Kristaus dėka galime skaityti kaip žinią ne tik Izaijo tautai (Abraomo, Jokūbo ir Izraelio palikuonims), bet ir mums, nes, kaip teigia tas pats Paulius, dabar “visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 26-29).

Dabar tuo Jokūbu arba Izraeliu, į kurį Dievas kreipėsi per pranašą, yra kiekvienas tikintis Kristų, todėl drauge su Pauliumi galime garbinti Dievą ir dėkoti: ‘‘Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3-4).

Tačiau nepamirškime, kad Dievo malonė ne tik privilegija (nepelnyta, neužsitarnauta, o dovanota), bet ir didžiulė atsakomybė.

Pirma, Dievas primena, kad ne mes Dievą išsirinkome, bet buvome išsirinkti. Iniciatyva visuomet būna Dievo pusėje ar kalbėtume apie išsirinkimą, ar apie pašaukimą, ar apie išteisinimą. Ne mes žengiame pirmą žingsnį, ne mes nulemiame Dievo veiksmus mūsų atžvilgiu. Juolab, kad mes esame sukurti Dievo tuo viskas pasakyta. Antra, esam ne aklo likimo blaškomi, o Dievas nuo pat gimimo saugo ir padeda. Trečia, Dievas drąsina: “Nebijok“. Ketvirta, esam ne beverčiai, niekam nesvarbūs individai, o Dievui brangūs: “Nebijok… brangusis, kurį išsirinkau!“ Penkta, Dievo malonė niekuomet nebūna “šiaip sau“ tiek Abraomui, tiek Jokūbui, tiek ir visai išrinktajai tautai, tiek Kristaus apaštalams, tiek mums, “Abraomo palikuonims pagal pažadą“. Todėl Paulius Laiške efeziečiams, dažnai akcentuodamas Dievo malonę kaip dovaną, o ne atlygį už atliktus darbus, ir primena: “Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10)

21 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Nebijok…“ (Iz 43, 1-7)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_43

Šie žodžiai, kuriuos šiandien skaitome 43-jame knygos skyriuje, buvo ištarti tuo metu, kai Izraelis kentė eilinę priespaudą – tuokart babiloniečių – ir dalis tautos buvo tremtyje. Nors yra toks rusiškas posakis “Kak trevoga tak do Boga“ (“Kai tik bėda, iškart prie Dievo“), tačiau galioja jis tikrai ne visuomet. Kai ištinka nelaimė, ne vienam, net ir tvirtai tikinčiam, gali kilti klausimas: “O kurgi Dievas?“

Babilonijos okupuotai tautai Dievas per pranašą kalbėjo: “Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano“ (Iz 43, 1b). “Pašaukti vardu“ reiškia pažinti. Juk žmogaus, kurio nepažįsti, vardu nevadinsi. Tarkim, eini kurio nors didmiesčio gatve, prasilenki su daugybe žmonių, bet nė vieno negali pavadinti vardu, nes jų paprasčiausiai nepažįsti. Užkalbinti žmogų, pavadinti jį vardu, gali tik tada, kai jį pažįsti.

“Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys…“ (Iz 43, 2). Ar ne keista, girdint šiuos žodžius, kad tiek daug “tikinčių Dievą“ žmonių ima drebėti menkiausiam šešėliui šmėstelėjus lyg tas kiškis iš pasakos “Dangus griūva“? Vargu ar tai tikėjimas… Žinoma, eksperimentuoti Dievo pagalba, rizikuojant be jokio reikalo, nevertėtų. Ne veltui sakoma, “Saugokis pats, tada ir Dievas saugos“.

“… nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti“ (Iz 43, 3). Dievas ne tik sukūrė tave, bet ir saugo, globoja, gelbsti. Dievas – ne tik Kūrėjas, nulipdęs, o gal užprogramavęs, pasaulį, bet ir Gelbėtojas, nepalikęs jo aklam atsitiktinumui. Gal šiandien vienas ar kitas įvykis tavo gyvenime arba pasaulio istorijos etape ir atrodo grynas atsitiktinumas, bet po kurio laiko paaiškės, kad tai buvo ne šiaip sau. Kaip ir Izraelio tautos tremtis Izaijo ar kurio nors kito iš pranašų laikais. Viskas mūsų gyvenime ir pasaulyje turi prasmę, kai pamatai ne trumpą laiko atkarpą, o žvelgi į visumą, kai liaujiesi viską matuoti siauru žmogaus akipločiu ir su pasitikėjimu atsiduodi Dievo vedimui. Net jeigu tektų eiti ir per gilius vandenis, ir per ugnį.

17 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kad atvertum neregių akis…“ (Iz 42, 7)

“Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangėse tamsybėse“ (Iz 42, 6-7).

Žinoma, tai dar viena mesijinė pranašystė, ištarta keletą amžių iki Mesijo atėjimo. Žinoma, krikščionys įsitikinę, kad ji, kaip ir kitos Biblijos pranašystės, išsipildė Jėzuje iš Nazareto. Žinoma, Jėzus yra tas pašauktasis teisumo pergalei, “tautos sandora, tautų šviesa“. Žinoma, niekas nedrįstume lygintis su Jėzumi.

Tačiau šie žodžiai – ne tik mesijinė pranašystė. Tai kartu ir priminimas, kad ne tik Jėzus, bet ir mes esame pašaukti į gyvenimą ne šiaip, ne tik dėl savęs, ne tam, kad kažkur (“koks skirtumas, kur“) nuplauktume pasroviui, o tam, kad įvykdytume mums skirtą misiją. Žinoma, Jėzui neprilygsime, bet tai nereiškia, kad Jėzus viską padarė, iškovojo teisumo pergalę, sudarė amžinąją sandorą, atvėrė neregių akis etc, o mums belieka nedaryti nieko bloga ar bent jau per daug nepridaryti… “Nežudau, nevagiu, nesvetimauju…“ Ar tai – viskas? Ar tik tam gyveni?

Šiandien skaičiau, jog Linas Kleiza savo iniciatyva įsteigė paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – padėti vaikams, augantiems globos namuose, ir tam tikslui skirs 100 000 lt. O galėtų ir neskirti, galėtų panaudoti šią sumą savo poreikiams ir malonumams, investuoti į verslą etc. Galėtų pasigirti, kad nedaro bloga, kad tuos pinigus užsidirbo savo prakaitu…

Jam gerai, juk jis toks turtingas ir garsus? O ar būtina, kad padarytum gera, turėti savo sąskaitoje arba kapše daug pinigų? Ar būtina būti garsenybe? Stebuklus ne pinigai ir ne statusas daro…

17 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Dievas – Kūrėjas, o ne kūrinys

“Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems“ (Iz 42, 5).

O vis dėlto tiek tikintiems Dievą, tiek ir netikintiems vertėtų dažniau įsiklausyti į šiuos žodžius, nes ir pirmiems, ir antriems gresia pavojus “paversti“ Dievą-Kūrėją dievu-kūriniu – debesų soste sėdinčiu žilabarzdžiu seneliuku, rūsčiu baubu, geruoju/piktuoju burtininku etc.

Pirmieji tokiu atveju įsivaizduoja tikį Dievą, nors iš tiesų tiki savo pačių infantilinės vaizduotės padarą, kuris yra ne kas kita kaip stabas. Antrieji gi māno netikį jokiais dievais, nors iš tikrųjų netiki vaizduotės piešiamais personažais.

15 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai…“ (Iz 11, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_11

Daugybę kartų girdėta mesijinė Izaijo pranašystė kalba apie Viešpaties Pažadėtąjį ir apie būsimąjį pasaulį. Atrodo, net sunku patikėti, kad taip kada nors galėtų būti: “Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas gulės greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Argi tai įmanoma? Ar ne pats Dievas viską taip “surėdė“, kad leopardai ėstų ožiukus, o liūtai nenorėtų nė pažiūrėti į šiaudus? Neabejoju, kad Biblija – Dievo Žodis, bet manau, kad ir ją atsivertus reikia skaityti ne tik tai, kas užrašyta “juodu ant balto“, bet ir tai, kas yra “tarp eilučių“. Šiaip ar taip, bet Biblija – tikrai ne laikraštinis reportažas iš įvykio vietos…

Nesigilindamas į biblinės teologijos ir egzegezės subtilybes, norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kad Pažadėtojo statusas šioje pranašystėje neįvardytas. Kas jis – karalius ar mesijas – konkrečiai nepasakyta. Žinoma, mes esam linkę suteikti jam kuo aukštesnius titulus, tarytum jie būtų svarbiausia, tarytum Dievo Siųstasis negalėtų būti žemesnio rango už karalių ar bent jau princą. Tarytum Dievo Siųstasis, neužimdamas aukštos padėties visuomenėje ir neturėdamas karališkų regalijų, negalėtų įvykdyti teisingumo, apginti vargdienių, nubausti nedorėlių…

Argi ne keista – monarchai niekada nepersistengė, įgyvendindami teisingumą, gindami vargdienius etc., o mes kažkodėl linkstame juos idealizuoti, nors visose kitose srityse kovojame prieš bet kokius autoritetus?

Taigi Izaijas nemini Ateisiančiojo statuso, tačiau įvardija tai, kad nepalyginamai svarbiau už bet kokius statusus ir rangus: “Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia, išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia… Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta“ (Iz 11, 2-5).

Tikime, kad Jėzus yra Dievo Pažadėtasis, Mesijas, kuriame ir išsipildė ne tik ši, bet ir kitos pranašystės. Tačiau ne todėl, kad jis būtų tapęs monarchu. Jėzaus paskelbta Geroji naujiena, o ne mūsų vaizduotės piešiama jo karūna, yra raktas į prarastąjį rojų…

14 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą