Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Geroji psalmės naujiena

VIEŠPATS mano Ganytojas, man nieko netrūksta…
Žaliose pievose Jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas
apgins mane.
Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose. 


23 psalmė

Dvidešimt trečioji psalmė yra viena iš tų, kurias giedodami izraelitai išpažindavo savo pasitikėjimą Dievu. O jų pasitikėjimas buvo pagrįstas ne bergždžiomis viltimis, ne svajonėmis ir, tuo labiau, ne iliuzijomis, bet realiu Dievo veikimu, kurį jie atpažino tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir Izraelio tautos istorijoje, ir apie kurį tėvai bylodavo savo vaikams, o šie perduodavo savo palikuonims.

Mums, krikščionims, ši mintis atrodo savaime suprantama. Vargu ar daug atsirastų tokių, kurie tvirtintų priešingai – esą žmonės rūpinasi Dievu. Net ir vadinamiesiems tradiciniams krikščionims, apsilankantiems bažnyčioje tik kartą metuose, mintis apie Dievą, kuris padeda žmogui, nėra svetima – tai išduoda jau pats jų atvykimo į “Dievo namus“ dėl visa ko faktas ir burtažodžiai (ne maldos), kartojami tikintis jais pelnyti Dievo palankumą ir išprašyti šiokių tokių gėrybių ar net loterijos aukso puodo.

Tačiau tai, kas mums šiandien atrodo savaime suprantama, – tikėjimas, kad Dievas rūpinasi žmogumi, o ne atvirkščiai, – kadaise reiškė tikrų tikriausią perversmą religinėje sferoje ir žmogaus mąstyme apskritai. Religijotyra, vadovaudamasi istoriniais šaltiniais, archeologine medžiaga, teigia, kad buvo laikai, o kai kuriose religijose taip yra ir dabar, kada žmonės patys globojo dievus, tikėdamiesi susilaukti jų palankumo. “Pirmuosiuose istoriškai žinomuose kultuose svarbiausia yra rūpintis dievybe ir tarnauti jai. … Žyniai pirmiausia buvo dievybės tarnai, privalantys ja rūpintis, kaip ir pasaulietinis tarnas rūpinasi savo viešpačiu“ (Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas).

Tačiau psalmės liudija tai, kad išrinktajai tautai aukščiau aprašytas požiūris į Dievą buvo svetimas. Tai Dievas ja rūpinasi, “guldo“, gano“, “atgaivina“, “veda“. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Biblijoje, o ypač psalmėse, Dievą dažniausiai apibūdina veiksmažodžiai, kurie, kaip žinome, nurodo veiksmą. (Įdomu ir tai, kad senojoje hebrajų kalboje paprasčiausiai nėra būdvardžių, be kurių mes ir daugelis kitų tautų, neišsiverčiame, todėl ir žmogų, ir Dievą Biblijoje apibūdina veiksmažodžiai.)

Psalmistas drąsus, jis nebijo jokių pavojų, bet ne todėl, kad būtų visagalis, o todėl, kad savo viltis jis sudeda į Viešpatį. Dar daugiau, jis viliasi, kad Dievas jį ne tik apgins ir išves per vargus ir nelaimes, kuriuos išreiškia tamsos slėnio metafora, bet ir surengs vaišes, parūpins ir aliejaus, kuris buvo naudojamas valdovų inauguracijai, ir vyno, simbolizuojančio džiaugsmą, sėkmę. Šie įvaizdžiai, vertinant juos iš religijotyros pozicijos, buvo nauji ir kitoms religijoms svetimi, netikėti. Pavyzdžiui, geografiškai bene artimiausiai izraelitams babiloniečiai savo dievus “maitindavo“, padengdami jiems stalus su įvairiais valgiais, savo dievybes vaišindavo (ir tebevaišina) nemažai kitų religijų.

Skaitant šią ir kitas psalmes, bylojančias apie Dievą, kuris rūpinasi žmonėmis ir juos saugo, o ne pats laukia pagalbos, kirba mintis, kad, priešingai daugelio įsitikinimui esą išrinktajai tautai, iki ateinant ,,laikų pilnatvei“, buvo apreikštas tik Įstatymas, geroji naujiena apie Dievo malonę buvo skelbiama ir psalmėse, ir pranašų raštuose (užtenka perskaityti pranašo Ozėjo knygą – kuo ne Evangelija?), o galiausiai buvo apreikšta Žmogaus Sūnuje, jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jis yra tas, per kurį Dievas atveria amžinojo gyvenimo vartus, kad, anot psalmės žodžių, mes visados gyventume Viešpaties namuose ne kaip tarnai, vykdydami šeimininko nurodymus ir tenkindami jo užgaidas, o kaip namiškiai, šeimos nariai.

A.M.

Reklama

balandžio 25, 2015 Posted by | Biblija, mintys | | Parašykite komentarą

“Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_8

(mūsų galaktikos centras. foto iš http://www.nasa.gov)

Žmogus, sudėjęs šią psalmę, žvelgdamas į jį supantį pasaulį, dangų, žvaigždes, gyvūnus, vaikus, už viso to, ką regėjo, matė Dievą.

Paradoksas. Žvelgdamas į tai, kas jį supo, regėjo, viena vertus, daug mažiau negu šia ndien regime mes. Psalmistas regėjo, geriausiu atveju, vieną kitą kaimyninę šalį. Mes šiandien galim regėti visą pasaulį. Žvelgdamas į dangų, matė žemę nuo horizonto iki horizonto gaubiantį dangaus skliautą. Mes matom nepalyginimai daugiau – ne tik blyksinčius taškelius virš galvos, bet ir planetas, tolimas galaktikas etc. Psalmistas regėjo įvairius gyvūnus, žuvis, paukščius, mes gi matom daug daugiau – mikrobus, atomus ir elektronus, lėktuvus, kosminius laivus, juodąsias skyles…  Kita vertus, už viso to, ką pajėgė aprėpti jo žvilgsnis, anas žmogus įžiūrėjo Dievą. Ne tik įžiūrėjo, atpažino, bet ir šlovino. Šiandien dažnas žmogus, matantis lyg ir daugiau už anuos savo protėvius, už to “daugiau“ nemato nieko.

Ir dar vienas paradoksas. Psalmistas kartu su savo amžininkais, regėdami tai, kas juos supa čia, žemėje, ir ten, aukštai, giedojo apie Dievą, kuris taip nuostabiai viską sukūrė, nors to “visko“ matė mažiau už mus. Mes gi matom daug daugiau, bet dažniausiai giedam apie save, šlovinam save…

sausio 2, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą

73 psalmė. Tikėjimo drama

p1060363 Egidijaus bažnyčia (Aegidienkirche), Hanoveris. Subombarduota antrajame pasauliniame kare.

,,Iš tikrųjų Dievas geras doriesiems, kurių širdis tyra“, – tokiu tikėjimo išpažinimu prasideda 73-ioji psalmė. ,,Dievas yra teisingas: už gera atlygina, už pikta baudžia“, – kaip šiandien prisimenu vieną iš keturių svarbiausių tikėjimo tiesų, kurią išmokau besiruošdamas Pirmajai Komunijai. Tuo metu viskas atrodė paprasta ir aišku: jei elgsiuosi gerai, Dievas man už tai atsilygins, o už blogą elgesį nubaus. Tą patį dėsnį patvirtina ir minėtos psalmės pradžia. Tačiau …

Skaitykime toliau ir įsitikinsime, jog psalmistui buvo ne taip jau paprasta ir aišku, kaip man anuomet, prieš dvidešimt penkerius metus mokantis Katekizmo. Matyt, ne šiaip sau kažkas šią psalmę yra pavadinęs iššūkiu tradicinei Senojo Testamento teologijai, pagrįstai atlygio dėsniu ,,Už gera – geru, už pikta – piktu“. ,,Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti“, toliau tęsia psalmistas (2 eil.). Žinoma, ne todėl, kad jis būtų ėjęs ledu, kurio tikriausiai per visą savo amžių nė nematė, arba slidinėjęs sniegu. Jį buvo apnikusios abejonės: ,,nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie nedori“(3 eil.).

Tik neskubėkime jo smerkti už silpną tikėjimą. Tegul pirmas meta akmenį tas, kuris yra be jokios dėmės … Laimingas esi, jei niekada nebuvai pajutęs pavydo tam, kuris gyvena geriau už tave, o juolab – nedoram žmogui. Psalmės autorius, išpažindamas savo tikėjimą, išpažįsta ir savąją kaltę. Jis buvo susvyravęs, matydamas, jog nedorėliams, regis, yra geriau negu doriems žmonėms: ,,Skausmo kentėti nedorėliams nereikia, jų kūnas stiprus ir sveikas. Mirtingųjų triūsas jų nevargina … smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu … jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis …,“ – psalmistas netrukus įvardija savo abejonės priežastį (4 – 7 eil.). Jei doro žmogaus širdis tyra tarsi rasos lašas, tai nedorėlio širdis tvinte patvinusi piktais kėslais, lyg srauni, išsiliejusi per krantus upė.

Kodėl visokiems sukčiams ir apgavikams sekasi, kai tuo tarpu tiek daug gerų žmonių sunkiai vargsta ir kenčia? Bendra visų žmonių dalia (,,… triūsu maitinsies visas savo gyvenimo dienas … Savo veido prakaitu valgysi duoną …“, Pr 3, 17-19) nedorųjų tarsi nė neliečia. Jiems, atrodo, nereikia jaudintis dėl rytojaus, jie gyvena nerūpestingai, pertekę visko: ,,Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti“(7 eil.). Nedorėliai nepasitenkina savo smurtu žemėje, bet ir ,,prieš dangų jie burnoja“ (9 eil.), savo nedoru elgesiu jie tarytum byloja: ,,Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą …“ (Ps 10, 11). Todėl ne taip jau ir keista, kad psalmės autorius, doras ir pamaldus žmogus, buvo ėmęs svyruoti.

Nemanau, jog šiandien pasaulis yra kitoks: ir nedorėlių pakanka, ir smurtautojų, ir ne visi, rodos, nubaudžiami … ,,Todėl ir Dievo tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako“ (10eil.). Nesunku tikėti Dievo gerumu, kai skaitai Katekizmą, tačiau, kai kaktomuða susiduri su gyvenimo tikrove, tikėti (o tuo labiau – pasitikėti) yra kur kas sunkiau. Tuomet tikėjimas Dievu tampa nebe atmintinai išmoktomis tikėjimo tiesomis (nė nemanau abejoti jų teisingumu), o iššūkiu. Iššūkiu, kuris reikalauja apsispręsti: liksi ištikimas Dievui, ar ne? Deja, matydami, kaip ,,klesti“ nedorėliai, ne visi pajėgia atsispirti pagundai … Kai kurie netgi noromis jais tiki.

Toliau psalmistas svarsto, ko vertas jo doras elgesys, jei vietoj laukto atlygio jį užgriuvo bėdos: ,,Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą …? … Juk diena iš dienos kenčiu vargą …“ (13 – 14 eil.). Jį ir toliau kamuoja abejonės. Nekaltos rankos ir tyra širdis – tai reikalavimas norinčiam įžengti į Dievo buveinę: ,,Kas gali įkopti į VIEŠPATIES kalną? Kas gali įžengti į Jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra …“ (Ps 24, 3-4). Tačiau kas iš to, jeigu jo gyvenimas yra vien ,,ašarų pakalnė“? Dar daugiau, jis jaučiasi ne tik Dievo apleistas, bet ir plakamas: ,,… kas rytą Tu mane nuplaki“ (14 eil.).

Panašią dramą išgyveno ir Jobas, kuris šaukė: ,,Tepranyksta diena, kurią gimiau …“ (Job 3, 3). Panašią dramą išgyvena ne vienas, kuris gyvena dorai ir teisingai, tačiau patiria vien vargą ir skurdą. Kodėl? Už ką? ,,Kodėl Tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ (Ps 10, 1). ,,Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis …“(16 eil.), – užuot ėmęs kaltinti Dievą, psalmės autorius pripažįsta, jog jis per silpnas suvokti Dievo valią. ,,Kokios nesuvokiamos man Tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!“ – girdime kitoje, 139-oje psalmėje. Tačiau ði neþinomybė ne amžina: įėjęs į Dievo šventovę, jis suvokia, ,,kas nutiks nedorėliams“ (17 eil.).

Svarbu ne tai, ar toji šventovė – tai Jeruzalės šventykla, ar alegorija. Svarbu tai, jog pajutęs Dievo didybę, psalmės autorius iš naujo atrado tai, ką jis ir anksčiau žinojo, bet buvo pamiršęs: Dievas yra teisingas. Lemiamą, paskutinį žodį taria ne blogis, ne nedorieji, bet Dievas, dangaus ir žemės šventovės Viešpats. Viskam yra savas laikas. Teisaus žmogaus vargai anksčiau ar vėliau baigsis ir jis bus apvainikuotas garbe. Jei Dievas apsaugo dorą žmogų, neleisdamas jam pražūti, tai nusikaltėlis, koks jis bebūtų, prieis savo liepto galą: ,,Iš tikrųjų Tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir Tu pastumi juos į žūtį“ (18 eil.). Šie žodžiai tarsi aidas atkartoja kitos psalmės žodžius: ,,Bet nedorėliai žus, VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Ps 36, 20).

Dievas yra ne tik teisingas. Dievas yra skriaudžiamųjų gynėjas. Apie tai byloja ne viena psalmė: ,,Ne visuomet varguolis bus užmirštas, ir skurdžiai ne visai praras viltį …“ (Ps 9, 19); ,,Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų … Daugel vargų ištinka teisųjį, bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų“ (Ps 34, 18-20). Tie, kurie dar vakar atrodė viskuo patenkinti, tie, į kuriuos galbūt ne vienas žvelgė su pavydu, šiandien ,,… staiga tampa nelaimingi!“ (19 eil.) Atkreipkime dėmesį į trumpą, bet reikšmingą žodį ,,staiga“. Jie to nesitikėjo. Jie buvo tam nepasiruošę. Ak, jeigu jie būtų žinoję … Tie, kurie vakar džiūgavo ir mėgavosi malonumais, šiandien ,,Siaubo apimti jie visiškai išnyksta“ (19 eil.). Toliau psalmės autorius juos palygina su vaiduokliais, kurie tik šmėkšteli ir pradingsta, o jų turtai, į kuriuos šie ,,vaiduokliai“ laikėsi įsikibę, pranyksta lyg sapnas. Vaiduoklis, kad ir koks baisus jis būtų, tėra tik vaiduoklis. O turtai į anapus nepalydi: ,,Nesijaudink, jei kas turtėja, jei jo turtai didėja. Juk su savimi pasiimti negalės nieko, kai mirs, jo turtai neis kartu su juo į kapą“ (Ps 49, 17-18).

Pagaliau psalmistas atsipeikėja. Jis pripažįsta: ,,Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti, buvau kvailas ir nesupratau …“ (21 eil.). Jis prilygina save neprotingam ,,keturkojui“. Jausmų pagautas, jis elgėsi neprotingai. Kas per jausmai jį buvo apvaldę? Greičiausiai, pavydas ir pagieža. Pavydas tiems, kurie turi daugiau, nors ir nedorai tą ,,daugiau“ būtų susikrovę. Pavydas tiems, kuriems, rodos, sekasi geriau, nors toji sėkmė ir apgaulinga. Pagieža dėl to, kad jis stengėsi būti ištikimas Dievui, o Dievas, regis, jo nė nepastebėjo, neįvertino… Laimė, jausmai atvėso, galva prasiblaivė.

Beje, psalmė atskleidžia ne vien tik jos autoriaus išgyvenimus, bet ir Dievo išmintį. Dievas sugeba atvesti žmogų į protą. Todėl ir psalmės nuotaika tuoj pat keičiasi. Kančią, nerimą ir nusivylimą keičia džiaugsmas ir viltis. Džiaugsmas gimsta, pasitikint Dievu: ,,Tu laikai mane už dešinės rankos“ (23 eil.). Šią mintį randame ir kitoje psalmėje: ,,Glaudžiuosi prie Tavęs, tavo dešinė mane palaiko“ (Ps 63, 9). Tai nebuvo graži iliuzija. Per pranašą Izaiją Dievas kalbėjo Izraeliui: ,,… aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę“ (Iz 41, 13). Dievas ne tik prilaiko, tarsi tėvas ar mama vesdamas už rankos, bet ir moko: ,,Tu … vedi mane savo mokymu“ (24 eil.). Dar daugiau, Dievas yra pažadėjęs priimti į amžiną dangaus garbę tuos, kurie bus iki galo ištikimi. ,,Todėl būsiu su Tavimi visada“ (23 eil.) – psalmisto abejones ir nerimą keičia ryžtingas apsisprendimas. Pagaliau jis suvokia, jog nieko brangesnio už Dievą jis neturi: ,,Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu Tave, ko dar trokščiau žemėje?“ (25 eil.). Prieš laimę danguje, į kurią psalmės autorius viliasi būti priimtas, nublanksta visi žemės turtai. Laimę žemėje keičia sielvartas, džiaugsmą – liūdesys. Tos laimės, kurią yra pažadėjęs Dievas, niekas nebepakeis. Nuo šiol psalmės autorius į bet kokią kančią žvelgia kitu žvilgsniu. Jis nebebijo nieko, kas tik gali jį ištikti žemėje, nors ir supranta, jog yra silpnas: ,,Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius“ (26 eil.).

Dievą psalmės autorius vadina savo širdies Uola ir amžina dalimi. Uola yra Dievo įvaizdis ne tik šioje psalmėje. ,,VIEŠPATS – mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas! Mano Dievas – mano Uola, kur randu pastogę …“ (Ps 18, 3); ,,Tavęs šaukiuosi, VIEŠPATIE, mano Uola …“ (Ps 28, 1). Galbūt mums šis palyginimas nedaug tesako, tačiau izraeliečiui, o ypač anuo metu, uola reiškė labai daug: prieglobstis audroje, pavėsis kaitroje … Dievas yra amžina dalis. Apie kokią dalį čia kalbama? Atsakymą randu Skaičių knygoje, kur Dievas kreipiasi į Aaroną: ,,Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (Sk 18, 20). Kunigai ir levitai Izraelyje neturėjo nė lopinėlio nuosavos žemės, iš kurios būtų galėję maitintis (nesunku nuspėti, ką tai anomis dienomis reiškė). Aarono palikuoniams drauge su Levio giminės palikuoniais buvo įsakyta gyventi iš aukų, kurias žmonės aukodavo Dievui. Tai reiškė, jog Dievas su jais dalijasi savo nuosavybe. Tai reiškė, jog pats Dievas rūpinasi jų gyvenimu.

Tą patį nori pasakyti ir psalmės autorius, išpažindamas: ,,Dievas yra … mano dalis per amžius“ (26 eil.). Jis laimingas, nes nenutolo nuo Dievo, nepaisant jį ištikusių vargų ir pagundų. ,,Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo Tavęs, tas žūva …“ (27 eil.) – primena ir sau pačiam, ir mums, kurie šiandien skaitome jo sudėtą psalmę. Psalmę, kuri visoms kartoms primena ne tik apie žmogaus ištikimybę Dievui – tikrą ištikimybę, kuri pasireiškia ne tik džiaugsmuose, bet ir varguose. Ši psalmė, kaip ir kitos 149 psalmės, byloja ir apie Dievo ištikimybę žmogui. Neatsitiktinai psalmistas ją užbaigia šiais žodžiais: ,,O man gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas VIEŠPATĮ Dievą, kad apsakyčiau visus jo darbus“ (28 eil.). Tai psalmė, kuri ne tik meta iššūkį tradicinei Senojo Testamento teologijai, būdama anuo metu tam tikra šokoterapija, bet ir išreiškia stipriausią tikėjimą. Nepaisant to, ar Dievas pastebi tavo nuopelnus ir tau atlygina, ar ne, lik ištikimas iki galo. Gailėtis neteks. Ne veltui sakoma: ,,Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“.

kovo 13, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą