Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

„…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

“Žmogau, stokis ant kojų…“

Ir jis man tarė: “Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis sakė man: “Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: “Taip kalba Viešpats Dievas“. Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas. O tu žmogau, nebijok jų…

Ez 2, 1-6a

Pranašo Ezechielio knygos pradžioje aprašomas Būzio sūnaus kunigo Ezechielio (žr. Ez 1, 1-3) mistinis regėjimas, kurio metu “jį pasiekė Viešpaties ranka“ (Ez 1, 3b). Trumpai tariant, jis išvydo Dievo didybę, kurią, būdamas tik žmogus, galėjo nupasakoti tik netobulais simboliais. Tačiau tai nebuvo tik regėjimas. Netrukus Ezechielis išgirdo balsą. Galima įsivaizduoti, kaip jis tuo metu turėjo jaustis, nebent jau ir anksčiau buvo jį girdėjęs. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų sužinojau, kad maldoje neužtenka tik kalbėti Dievui, bet reikia ir klausytis, ką Dievas kalba, nejuokais susirūpinau. Neabejojau tuo, kad Dievas yra kalbėjęs pranašams ir per pranašus, neabejojau tuo, kad Dievas gali prabilti ir šiais laikais, bet tik ypatingiems asmenims, pasiekusiems “aukščiausiąją tikėjimo lygą“, bet ką reikėtų daryti eiliniam mirtingajam, nors ir tikinčiam Dievu, jeigu jis netikėtai išgirstų Dievo balsą? Kur ir į ką reikėtų kreiptis?

Taigi Ezechielis išgirsta balsą, kuris liepia jam stotis ant kojų. Dievas savo išrinktąjį neparklupdo, o tuo labiau nepargriauna, neprislegia nepakeliama transcendencijos našta, o pakelia ant kojų. Dievas pakelia, pastato žmogų, kad šis būtų tvirtas. Įpratusiam vaikščioti dviem galūnėmis žmogui tai atrodo savaime suprantama, kitaip ir būti negalima. O vis dėlto tai nėra labai paprasta. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Užtenka pamatyti vaikutį, virpančiomis kojytėmis žengiantį pirmuosius žingsnius. Arba sunkiai pavargusį, ant kojų vos bepastovintį galiūną. Taigi Dievas liepia Ezechieliui stotis ant kojų, būti tvirtam.

Ir ne tik liepia, bet ir įgalina atsistoti: “Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų“ (2 eil.). Kai atrodo, kad nėr jėgų, kad esi silpnas, prisimink Tą, kuris tau ne tik davė gyvybę, bet ir visa kita, kas reikalinga, Tą, kuris ir sustiprina, ir pastato ant kojų. Savo silpnumo suvokimas yra nei kiek ne mažesnė Dievo malonė už tvirtumą, išmintį ir kitas malones, o gal ir didesnė, juk apaštalas Paulius ne šiaip sau korintiečiams rašė: “…mieliausiu noru girssiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ 2 Kor 12, 9b). Tačiau prieš tai apaštalas Paulius, maldavęs Viešpatį išvaduoti jį iš bėdos, kurią jis vadina dygliu kūne, netgi šėtono pasiuntiniu, išgirsta Dievo balsą: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9a). Ezechielis irgi ne savo jėgomis atsistoja ant kojų, ne pats save sustiprina, bet tai įvyksta Dvasios jėga.

“Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo“ (Ez 2, 2b). Tai buvo tikra malda. Ne monologas, o pokalbis, dialogas. “Mono“ reiškia vieną, “dia“ – du. Balsas netyla, tačiau tam, kad jį girdėtum, reikia klausytis. Viešpats paaiškina pranašui, kad siunčia jį pas įžūlius, kietaširdžius maištininkus, į “maištingus namus“. Jei kas nors mums kenkia, “maištauja“ prieš mus, su tokiais mes paprastai nenorime turėti reikalų, šalinamės jų, tačiau Dievas nesivadovauja mūsų logika ir mūsų taisyklėmis. Nepaisant mūsų maištavimo, – kiekviena nuodėmė yra maištas, priešgyniavimas, sukilimas, – Viešpats nesišalina mūsų, ir apie tai byloja visa Biblija, pradedant pasakojimu apie pirmąjį žmogaus nuopuolį. Nusižengę Dievo nustatytai tvarkai žmonės slepiasi, o Dievas išeina ieškoti jų ir klausia: “Kur tu esi?“

Ezechielis tikriausiai sunerimsta, juk ne pas “gėriečius“ jis siunčiamas, ir gali būti, kad niekas jo nelaukia, gali būti, kad jį ištiks kartus daugelio kitų pranašų likimas, todėl Dievas jam sako: “O tu, žmogau, nebijok jų“ (Ez 2, 6a). Mes daug ko baiminamės. Baimės pojūtis gali būti malonė, padedanti išvengti pavojaus, tačiau per didelė baimė paralyžiuoja. Jos tikriausiai niekada neišvengsime, baimę pajunta ir drąsuoliai, nes “baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi“ (Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos). Tačiau jei pasitiki ne savimi ir ne savo ribotomis jėgomis, o Tuo, kuris yra nepalyginti galingesnis už tave, net jeigu tavo tikėjimas, anot Jėzaus, “mažas kaip garstyčios grūdelis“, gali atlaikyti net ir didžiausią pavojų. Tokie buvo pranašai ir visi kiti Dievo žmonės, atsiųsti į pasaulį kaip jo pasiuntiniai. Stiprūs ne iš savęs, bet Dievo galia.

A. M.