Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Nebijok…“ (Iz 43, 1-7)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_43

Šie žodžiai, kuriuos šiandien skaitome 43-jame knygos skyriuje, buvo ištarti tuo metu, kai Izraelis kentė eilinę priespaudą – tuokart babiloniečių – ir dalis tautos buvo tremtyje. Nors yra toks rusiškas posakis “Kak trevoga tak do Boga“ (“Kai tik bėda, iškart prie Dievo“), tačiau galioja jis tikrai ne visuomet. Kai ištinka nelaimė, ne vienam, net ir tvirtai tikinčiam, gali kilti klausimas: “O kurgi Dievas?“

Babilonijos okupuotai tautai Dievas per pranašą kalbėjo: “Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano“ (Iz 43, 1b). “Pašaukti vardu“ reiškia pažinti. Juk žmogaus, kurio nepažįsti, vardu nevadinsi. Tarkim, eini kurio nors didmiesčio gatve, prasilenki su daugybe žmonių, bet nė vieno negali pavadinti vardu, nes jų paprasčiausiai nepažįsti. Užkalbinti žmogų, pavadinti jį vardu, gali tik tada, kai jį pažįsti.

“Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys…“ (Iz 43, 2). Ar ne keista, girdint šiuos žodžius, kad tiek daug “tikinčių Dievą“ žmonių ima drebėti menkiausiam šešėliui šmėstelėjus lyg tas kiškis iš pasakos “Dangus griūva“? Vargu ar tai tikėjimas… Žinoma, eksperimentuoti Dievo pagalba, rizikuojant be jokio reikalo, nevertėtų. Ne veltui sakoma, “Saugokis pats, tada ir Dievas saugos“.

“… nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti“ (Iz 43, 3). Dievas ne tik sukūrė tave, bet ir saugo, globoja, gelbsti. Dievas – ne tik Kūrėjas, nulipdęs, o gal užprogramavęs, pasaulį, bet ir Gelbėtojas, nepalikęs jo aklam atsitiktinumui. Gal šiandien vienas ar kitas įvykis tavo gyvenime arba pasaulio istorijos etape ir atrodo grynas atsitiktinumas, bet po kurio laiko paaiškės, kad tai buvo ne šiaip sau. Kaip ir Izraelio tautos tremtis Izaijo ar kurio nors kito iš pranašų laikais. Viskas mūsų gyvenime ir pasaulyje turi prasmę, kai pamatai ne trumpą laiko atkarpą, o žvelgi į visumą, kai liaujiesi viską matuoti siauru žmogaus akipločiu ir su pasitikėjimu atsiduodi Dievo vedimui. Net jeigu tektų eiti ir per gilius vandenis, ir per ugnį.

17 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kad atvertum neregių akis…“ (Iz 42, 7)

“Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangėse tamsybėse“ (Iz 42, 6-7).

Žinoma, tai dar viena mesijinė pranašystė, ištarta keletą amžių iki Mesijo atėjimo. Žinoma, krikščionys įsitikinę, kad ji, kaip ir kitos Biblijos pranašystės, išsipildė Jėzuje iš Nazareto. Žinoma, Jėzus yra tas pašauktasis teisumo pergalei, “tautos sandora, tautų šviesa“. Žinoma, niekas nedrįstume lygintis su Jėzumi.

Tačiau šie žodžiai – ne tik mesijinė pranašystė. Tai kartu ir priminimas, kad ne tik Jėzus, bet ir mes esame pašaukti į gyvenimą ne šiaip, ne tik dėl savęs, ne tam, kad kažkur (“koks skirtumas, kur“) nuplauktume pasroviui, o tam, kad įvykdytume mums skirtą misiją. Žinoma, Jėzui neprilygsime, bet tai nereiškia, kad Jėzus viską padarė, iškovojo teisumo pergalę, sudarė amžinąją sandorą, atvėrė neregių akis etc, o mums belieka nedaryti nieko bloga ar bent jau per daug nepridaryti… “Nežudau, nevagiu, nesvetimauju…“ Ar tai – viskas? Ar tik tam gyveni?

Šiandien skaičiau, jog Linas Kleiza savo iniciatyva įsteigė paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – padėti vaikams, augantiems globos namuose, ir tam tikslui skirs 100 000 lt. O galėtų ir neskirti, galėtų panaudoti šią sumą savo poreikiams ir malonumams, investuoti į verslą etc. Galėtų pasigirti, kad nedaro bloga, kad tuos pinigus užsidirbo savo prakaitu…

Jam gerai, juk jis toks turtingas ir garsus? O ar būtina, kad padarytum gera, turėti savo sąskaitoje arba kapše daug pinigų? Ar būtina būti garsenybe? Stebuklus ne pinigai ir ne statusas daro…

17 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Dievas – Kūrėjas, o ne kūrinys

“Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems“ (Iz 42, 5).

O vis dėlto tiek tikintiems Dievą, tiek ir netikintiems vertėtų dažniau įsiklausyti į šiuos žodžius, nes ir pirmiems, ir antriems gresia pavojus “paversti“ Dievą-Kūrėją dievu-kūriniu – debesų soste sėdinčiu žilabarzdžiu seneliuku, rūsčiu baubu, geruoju/piktuoju burtininku etc.

Pirmieji tokiu atveju įsivaizduoja tikį Dievą, nors iš tiesų tiki savo pačių infantilinės vaizduotės padarą, kuris yra ne kas kita kaip stabas. Antrieji gi māno netikį jokiais dievais, nors iš tikrųjų netiki vaizduotės piešiamais personažais.

15 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai…“ (Iz 11, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_11

Daugybę kartų girdėta mesijinė Izaijo pranašystė kalba apie Viešpaties Pažadėtąjį ir apie būsimąjį pasaulį. Atrodo, net sunku patikėti, kad taip kada nors galėtų būti: “Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas gulės greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Argi tai įmanoma? Ar ne pats Dievas viską taip “surėdė“, kad leopardai ėstų ožiukus, o liūtai nenorėtų nė pažiūrėti į šiaudus? Neabejoju, kad Biblija – Dievo Žodis, bet manau, kad ir ją atsivertus reikia skaityti ne tik tai, kas užrašyta “juodu ant balto“, bet ir tai, kas yra “tarp eilučių“. Šiaip ar taip, bet Biblija – tikrai ne laikraštinis reportažas iš įvykio vietos…

Nesigilindamas į biblinės teologijos ir egzegezės subtilybes, norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kad Pažadėtojo statusas šioje pranašystėje neįvardytas. Kas jis – karalius ar mesijas – konkrečiai nepasakyta. Žinoma, mes esam linkę suteikti jam kuo aukštesnius titulus, tarytum jie būtų svarbiausia, tarytum Dievo Siųstasis negalėtų būti žemesnio rango už karalių ar bent jau princą. Tarytum Dievo Siųstasis, neužimdamas aukštos padėties visuomenėje ir neturėdamas karališkų regalijų, negalėtų įvykdyti teisingumo, apginti vargdienių, nubausti nedorėlių…

Argi ne keista – monarchai niekada nepersistengė, įgyvendindami teisingumą, gindami vargdienius etc., o mes kažkodėl linkstame juos idealizuoti, nors visose kitose srityse kovojame prieš bet kokius autoritetus?

Taigi Izaijas nemini Ateisiančiojo statuso, tačiau įvardija tai, kad nepalyginamai svarbiau už bet kokius statusus ir rangus: “Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia, išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia… Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta“ (Iz 11, 2-5).

Tikime, kad Jėzus yra Dievo Pažadėtasis, Mesijas, kuriame ir išsipildė ne tik ši, bet ir kitos pranašystės. Tačiau ne todėl, kad jis būtų tapęs monarchu. Jėzaus paskelbta Geroji naujiena, o ne mūsų vaizduotės piešiama jo karūna, yra raktas į prarastąjį rojų…

14 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Trečiasis sekmadienis

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Jėzaus darbus, nusiuntė savo mokinius paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?““ (Mt 11, 2-3)

Jono Krikštytojo klausimas, o gal abejonė, tikriausiai neatrodo nei keistas, nei stebėtinas – jis tik laukė “To, kuris turi ateiti“, o mes gi esam tie palaimintieji, kurie jau sulaukėm, kurie gyvenam 2009 metais “po Kristaus“. Daugelis nuo pat mažens atsimenam: “Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats, Atpirkėjas, Gelbėtojas, Išganytojas…“. Todėl teirautis to paties, ko teiravosi Jonas, lyg ir nederėtų, tikriausiai pasirodytume pernelyg įžūlūs…

Vis dėlto Jono Krikštytojo klausimas aktualus ir labai tvirtai tikintiems, ir tiems, kurių niekuomet neaplanko nė menkiausia abejonė. Jono klausimas kviečia susimąstyti, kas mums iš tiesų yra tas Jėzus – “katekizminis“ arba teologijos vadovėlių personažas, atmintinai išmokta eilutė iš tikėjimo išpažinimo ar “Tas, kuris turi ateiti“, tai yra, gyvas asmuo?

Teko girdėti paaiškinimą, esą Jonas siuntė savo mokinius pas Jėzų tik dėl jų pačių, nes pats tvirtai tikėjęs, kad Jėzus ir yra Dievo nuo amžių pažadėtasis Mesijas, juolab, kad, pamatęs krikštytis ateinantį Jėzų, tarė: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…“ (Mt 3, 14) ir “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)…

Žinoma, Jono mokiniams reikėjo išgirsti Jėzaus atsakymą, bet manau, kad ne mažiau jo reikėjo ir pačiam Jonui, juk tikėjimo negalima išmokti. Jis žinojo, kad jo misija – parengti kelią Ateinančiam (“Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią“, plg. Jn 1, 23), jis žinojo Raštus su pranašystėmis apie Mesiją, tačiau siuntė savo mokinius pas Jėzų (pats, būdamas įkalintas, to padaryti negalėjo), kad šie išgirstų ir perduotų jam paties Jėzaus atsakymą. Tikėjimui neužtenka teologinių žinių, tikybos pamokų, netgi Biblijos, nes tam reikalingas asmeninis ryšys.

,,Jėzus atsakė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.““ (Mt 11, 4-5)

“Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Paslaptingi žodžiai. Kaip ir pats tikėjimas. Kodėl vieni, savo akimis matydami Jėzaus daromus stebuklus/ženklus, juose arba nieko neįžvelgė, arba netgi matė nuodėmę (“Juk per šabą draudžiama…“), o kiti, galbūt nieko nematę, atpažino “Tą, kuris turi ateiti“, Dievo Mesiją? Tikriausiai, tam reikia kažko, ko mes patys neturim…

“O Dieve, mus vedžiok tvirtai, / Padėk Tavęs klausyti, / Per Dvasią saugoki budriai / Ir sielas išganyki…“ (“Taip Dievas žmones klystančius“, Krikščioniškos giesmės)

12 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą