Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

nebijoti gyventi

,,Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigėlius. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: ,,Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“  Mk 12, 41-44

Atrodo, šios trumpos istorijos pamokymas lengvai suprantamas: nebūk šykštus, aukok ne tai, kas tau atlieka ar nereikalinga, o tai, kas brangiausia; pasitikėk ne turtais, o Dievu. Ilgą laiką maniau taip pat, ir našlė, į šventyklos aukų skrynią įmetusi paskutines savo santaupas, atrodė esanti dosnumo etalonas, ir tiek. Viena iš daugelio, kurios ir šiandien aukoja negailėdamas, nesvarstydamos, ar to, kas liks saujoje, užteks duonai. Juk ir mūsų dienomis dažniausiai būna taip, kad dosniausiai aukoja tos ir tie, kurie sunkiai suduria galą su galu.

Tačiau šįkart netikėtai dingtelėjo: o gal toji istorija byloja ne tik apie dosnumą, galbūt ji moko ne tik aukoti šventyklos išlaikymui, bet ir kai ko daugiau? Pavyzdžiui, gyventi. Neskaičiuojant, kiek dar liko – jėgų ir metų, – o atiduodant patį save. Ar ne to moko Jėzus, sakydamas: ,,Jei kas nors eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34-35)? Ne tik egzistuoti, ne šiaip sau praplaukti pasroviui gyvenimo upe (plūduriuoti – dar blogiau), ne rusenti pelenais, ne smilkti kaip smilksta smilkalai, bet degti, liepsnoti.

,,Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys“, – savo troškimu dalijosi Jėzus (Lk 12, 49-50). Be abejo, ne apie laužo ugnį ir ne apie krikštą, užpilant vandens ant galvos arba panardinant į jūros bangas, Jis kalbėjo. Ugnis yra stichija, kurią įvaldęs žmogus senų senovėje ėmė keisti pasaulį, kuriame jis gyvena, ir sunku būtų įsivaizduoti, koks šiandien būtų mūsų gyvenimas, jei nebūtume  atradę ugnies. Taip ir su ta ugnimi, kurią į žemę atnešė Jėzus, pasirinkęs aukos krikštą. Neretai galima išgirsti burnojant, kas pasaulis blogas, kad žmonės – egoistai, pikti, kerštingi… O kokie būtume, jei Dievas nebūtų tapęs žmogumi ir užsiliepsnojęs? Kurtas Vonnegutas, žymus rašytojas, oficialiai ne krikščionis, o humanistas, yra rašęs: ,,Jeigu Kristus nebūtų pasakęs Kalno pamokslo ir nebūtų mūsų mokęs būti gailestingų ir mielaširdingų, aš nenorėčiau būti žmogumi. Tokiu atveju taip pat noriai sutikčiau būti barškuole“ (,,Žmogus be tėvynės“).

<…>

Amžinasis gyvenimas jau dovanotas, Dievas Jėzuje jį dovanojo, tereikia jį priimti ir gyventi. Gyventi taip, kad netektų gailėtis dėl tuščiai praleisto laiko, dėl netikrų vertybių, kurias taip branginome, o jos išgaravo it lengvas rūkas. Gyventi ne įsikibus į ,,savo marškinius“, ne sudėjus viltis į tai, ką laikome banke arba kojinėje, o pasitikint Dievu. ,,Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą? Jei tad jūs neįstengiate padaryti nė mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais?“ (Lk 12, 25-26)

A.M.

[daugiau skaitykite “Lietuvos evangelikų kelyje” nr.10-11]

lapkričio 12, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą