Skęstant valčiai

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ Mk 4, 35-41

Gerai būtų, kad visos audros taip stebuklingai nurimtų ir laivai su žmonėmis neskęstų, kad tektoninės plokštės žemės gelmėse nustotų judėjusios ir žmonės – gyvi ir mirę – neliktų po griuvėsiais ir nuošliaužomis. Gerai būtų, kad vieną gražią dieną nurimtų visos stichijos, ir ne savaitei ar metams, o visiems laikams… Deja. Ir audros nenuščiūva, ir žmonės žūsta. Nelaimės, jos aklos ir kurčios, ištinka visus, ir ateistus, ir dievobaiminguosius. Atrodo, kad laiminga pabaiga įmanoma tik pasakose ir kai kuriose Biblijos istorijose. O gyvenime? Gyvenime būna visaip, būna net ir labai blogai, ir baisiai.

Tai ką daryti? Rėkti, šaukti, maištauti? Galima. Kartais atrodo, kad kitaip neįmanoma. Bet yra ir alternatyva. Užuot priekaištavus Dievui arba likimui, arba dar kam nors, galima pasikliauti Tuo, iš kurio yra viskas – iš mes, ir šėlstančios jūros, ir bekraštis kosmosas, – ir be kurio žinios niekas neįvyksta, kuris pasirūpina mumis labiau nei mes patys savimi.
Kas aš toks, kad aiškinčiau, koks turėtų būti pasaulis? Pamenate Jobo, nekaltai kentėjusio teisiojo istoriją? Jis irgi maištavo, irgi priekaištavo Dievui. O kuo viskas baigėsi? Kai Jobo nepaguodė nei filosofiniai, nei teologiniai jo draugų argumentai, prabilo pats Viešpats: ,,Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiai? Susijuosk diržu strėnas kaip vyras; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk! Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! … Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena?“ (plg. Jb 38 sk). Dievas leidžia Jobui suvokti, kad ne jam, trapiam kūriniui, perprasti Kūrėją, kad yra paslapčių, kurias atskleisti žmogus bejėgis. Jobui nelieka nieko kito, kaip tik atsakyti: ,,Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau…“ (Job 42, 3).
,,Ko jūs tokie bailūs?“ – klausia Jėzus išsigandusių. Ne tik tų, kurie anuomet buvo su juo laivėje, bet ir visų kitų, sutrikusių, pasimetusių. Ne tik plaukiančių audringais vandenynais, bet ir gyvenimo stichijų svaidomų. Daug visokių baimių patiria žmogus savo kelionėje, kurią vadiname gyvenimu. Tačiau turbūt labiausiai bijom, kai jaučiamės vieniši, likę nežinioje. Tačiau jei tiki, kad nesi vienas, kad su tavimi yra Dievas, tuomet baimė silpsta, ją keičia viltis ir ramybė. Žinoma, audros nesiliaus, o galiausiai, net jeigu ir pavyktų išvengti visų įmanomų kančių ir įvairiausių nelaimių, tave praris didžioji stichija, mirtis, nepamirštanti nė vieno. Tačiau būtent tuomet tikėjimas, gal ir silpnas, svyruojantis ir sumišęs su abejonėmis, bus tai, į ką galėsi įsikibti, skęstant tavo valčiai.

A.M.

Dievo karalystės daigai

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29
Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.
Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.
Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)