Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Prisiartino dangaus karalystė, Mt 4, 12-17

,,Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys.

Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: ”Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.”

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ Mt 4, 12-17

Skaitant Evangeliją pagal Matą, į akis krinta tai, kad joje apstu nuorodų į pranašų knygas, ir tai nieko keista, nes jos autorius, pasak tyrinėtojų, rašė krikščionims, kurie buvo kilę iš judėjų, taigi gerai žinojo Šventuosius raštus, be to, jiems buvo svarbu žinoti, kad būtent Jėzuje iš Nazareto išsipildė Dievo pažadai, duoti dar jų protėviams. Izaijo žodžiai apie skaisčią šviesą tamsybėje tūnančiai tautai, taip pat buvo priskirti mesijinėms pranašystėms, todėl, anot Mato, Jėzaus persikėlimas išį Nazareto, kuriame jis buvo užaugęs, į Kafarnaumą, kur ,,susieina Zabulono ir Neftalio“ sritys, buvo ne šiaip sau gyvenamosios vietos pakeitimas, bet vienos iš pranašysčių išsipildymas.

Tai įvyko tada, kai Jonas Krikštytojas, ,,tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mt 3, 3), Jėzaus pirmtakas, ruošęs žmones Mesijo atėjimui, buvo suimtas, mat Erodui nepatiko tai, kad Jonas į akis sako tiesą ir nekeliaklupsčiauja prieš jį – valdovai, ir ne tik jie, mieliau klausosi jiems pataikaujančių balsų. Taigi tuo metu Jėzus ėmė skelbti: ”Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!”

Ar ne paradoksas? Jonas suimtas, prisiartino dangaus karalystė… Kafarnaumas toli gražu nebuvo nei politinis, nei religinis centras, o Galilėjos sritis buvo valdoma būtent to paties Erodo, kuris ir įsakė suimti Joną. Ar nereikėjo palaukti tinkamesnio meto? Gal situacija būtų pagerėjusi…

O ar teko girdėti posakį apie orą ir rūbus: ,,Nėra netinkamo oro, yra tik netinkami rūbai“? Taip ir šiuo atveju: nėra netinkamo meto dangaus karalystei skelbti. Kiekvienas metas yra palankus. Dar daugiau, kiekviena akimirka yra brangi, nes gali būti per vėlu. Atidėlioti negalima, nes dangaus karalystė jau prisiartino.

Ir dar. Jėzus ne tik skelbė, kad dangaus karalystė jau prisiartino, bet ir ragino atsiversti. Tiesa, dangaus karalystė yra Dievo malonė, neužtarnauta, nepelnyta dovana, tačiau Dievas tavęs prieš tavo valią į ją neįtrauks. Privalai apsispręsti, su kuo tu, kieno pusėje esi. Atsiversti, kalbant šių dienų kalba, tai perkainuoti vertybes, įvertinti, kas iš tiesų yra svarbu, o kas ne, kas tikra, o kas pigu, tik auksu žiba. Žinia, tai nelengva, nes reikalauja perversmo ir žmogaus širdyje, ir gyvenime. Tačiau taip jau yra: kas iš tiesų vertinga, lengva ranka neįgyjama, tam reikia pastangų.

A.M.

sausio 27, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Prisiartino dangaus karalystė, Mt 4, 12-17 yra išjungti

Ekumeninės pamaldos Kėdainiuose

Skirtingų konfesijų dvasininkai susirinko vienybės maldai

IMG_2366  IMG_2378

Pirmoje nuotraukoje: evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Arvydas Malinauskas

Antroje nuotraukoje: pamaldose dalyvavę įvairių krikščioniškų dvasininkai (iš kairės: V. Rutkūnas, N. Murašovas, R. Stnakevičius, G. Pūtas, A. Malinauskas, E. Rimavičius, A. Stanevičius.

(foto A. Malinauskienės)

2014 m. sausio mėn. 18 d. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje vykusiose ekumeninėse pamaldose dalyvavo krikščioniškų konfesijų – katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir stačiatikių, dvasininkai bei tikintieji.

Bendrų pamaldų metu krikščionys melžiasi už taiką, vienybę, sėkmę ir kt. Mūsų bažnyčioje didesnis ekumeninis susitikimas vyko prieš porą metų, tačiau už krikščionių vienybę meldžiamės kasmet, net jeigu ir nevyksta bendros pamaldos. Mus visus sieja tai, kad esame krikščionys“, – sakė Romos katalikų bažnyčios Kėdainių dekanato dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas Gintaras Pūras.

Į ekumenines pamaldas Šv. Juozapo bažnyčioje susirinkę tradicinių krikščioniškų konfesijų dvasininkai prisipažino, kad bendroms pamaldoms šią bažnyčią pasirinko todėl, kad joje šilčiau, nes kiti sakraliniai pastatai žiemą nešildomi arba yra avarinės būklės.

Kėdainių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Arvydas Malinauskas pabrėžė, kad skirtingų konfesijų atstovams yra reikalinga bendra malda ir tarpusavio bendravimas.Manau, kad labiau reikėtų ieškoti to, kas mus vienija, kas yra bendra, nes bendrų dalykų daug daugiau, negu skirtumų. Visų konfesijų tikslas yra vienas – žmones vesti prie Dievo, padėti suartėti su juo“, – sakė kun. A. Malinauskas.  

Kėdainių stačiatikių Viešpaties Atsimainymo cerkvės šventikas Nikolajus Murašovas įsitikinęs, kad bendravimas visada reikalingas.Stačiatikiai su kitų konfesijų atstovais ne taip dažnai bendrauja, todėl reikia vieniems apie kitus papasakoti, pamatyti kitas bažnyčias. Manau, kad ir tikintiesiems yra labai svarbu, jog dvasininkai bendrauja tarpusavyje“, – pabrėžė stačiatikių dvasininkas.

Anot Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Raimondo Stankevičiaus, bendra malda – gražus vienybės ženklas.Šie mūsų susitikimai yra labai svarbūs ir būtini, nes kiekvienas tikintis žmogus vadovaujasi Dievo žodžiu, kuris aiškiai pasako: „Būkite viena Kristuje“. Nors ne visą laiką pavyksta, bet stengiamės. Manau, kad skirtumai mums netruko, nes pagrindinėse religinėse tiesose jų nėra, o tradicijos papildo viena kitą“, – kalbėjo kun. R. Stankevičius.

Aušra Malinauskienė, “Rinkos aikštė”, Kėdainiai

sausio 27, 2014 Posted by | Uncategorized | Komentarai įrašui Ekumeninės pamaldos Kėdainiuose yra išjungti

Jėzaus krikštas, Mt 3, 13-17

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Mt 3, 13-17

,,Jonas jį atkalbinėjo…“ Jono elgesys primena apaštalo Petro elgesį, kai pastarasis ėmė prieštarauti Jėzui, išgirdęs iš jo apie Jeruzalėje laukiančią kančią ir mirtį. Dauguma, o gal ir visi, laukė Mesijo-valdovo, nugalėtojo, prieš kurį drebės visa žemė, kuris sugrąžins į aukso amžių, atkurs karaliaus Dovydo laikų karalystę. Todėl Mesijas, kuris, užuot subūręs jam ištikimą galiūnų kariauną, brenda kartu su nusidėjėliais į Jordaną krikštytis, o vėliau su jais bičiuliaujasi, ne vienam atrodė esąs paprasčiausias piktžodžiautojas. Ką jau kalbėti apie mirtį ant kryžiaus, kuri, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, vieniems buvo papiktinimas, o kitiems paprasčiausia kvailystė (plg. 1 Kor 1, 23).

Todėl ne per daug keista, kad krikščionys vėliau bandys atitaisyti šią Mokytojo klaidą, kryžių iškeisdami į sostą, Evangeliją – į kalaviją. Kalčiausi turbūt archetipai išnyrantys iš mūsų kolektyvinės pasąmonės – juk nuo amžių nebuvo girdėta, kad gelbėtojas niekuo nesiskirtų nuo nevykėlio, nebent tai būtų trečias brolis iš pasakos. Todėl nieko keista, kad Jėzaus krikštas Jordane, kurį mini trys Evangelijos knygos, mums atrodo ganėtinai keistas, jei ne paslaptingas, įvykis.

Visiškai suprantama, kodėl pas Joną Krikštytoją, skelbusį apie besiartinančią dangaus karalystę ir šaukusį žmones ,,taisyti Viešpačiui kelią“, (plg. Mt 3, 1), ėjo daugelis, kurie ,,išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mt 3, 6). Tačiau, kad krikštas, kaip atsivertimo, ženklas būtų reikalingas Jėzui… Pačiam Jonui, kuris jautėsi esąs nevertas Jėzui net kurpių nuauti (plg Mt 3, 11), tai atrodė nesuvokiama.

,,…taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, – atsako Jėzus. Tikriausiai tai ir yra tas teisumas, kurio Jėzus vėliau mokys: ,,…jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Ką jau ką, bet šiuos vyrus žmonės tikrai galėjo laikyti teisuoliais, ir daugeliu atveju toks įvertinimas būtų buvęs reliatyviai pelnytas. Būtent, reliatyviai, tik žmogišku požiūriu, tai yra lyginant jų pasiekimus religijos, o gal ir moralės, srityje su eilinių, mirtingųjų nesėkmėmis. Tačiau Dievo akyse, kaip vėliau Laiške romiečiams rašys apaštalas Paulius, primindamas psalmės žodžius, ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“ (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Apie mūsų teisumą yra taikliai pastebėjęs vienas svarbiausių XX a. Romos katalikų bažnyčios teologų kardinolas Josephas Ratzingeris (popiežius Benediktas XVI) savo veikale ,,Krikščionybės įvadas“: ,,Paaiškėjo, jog tariamas žmogaus teisumas yra apaugęs pasaulio neteisybe. Įsiskaitydamas į Kalno pamokslo žodžius, žmogus pamato atsiveriančius dalykus taip, kaip einant nuo partijos apologetikos prie tikrovės. Balta – juoda, kaip paprastai skirstome žmones, pavirsta ištisos prieblandos pilkuma, pamatome, kad žmonių šitaip skirstyti neįmanoma. Nors atspalvių tikrai labai daug, visi mes esame pilkos spalvos.“

Toliau J. Ratzingeris pastebi, kad dangaus karalystė būtų tik tuščia utopija, jei bandytume pasikliauti savo valia ir skaičiuotume savo nuopelnus: ,,…dar ne krikščionis tas, kuris skaičiuoja, kiek turėtų padaryti, kad šito kaip tik užtektų ir jis, pasiremdamas kai kuriomis kazuistinėmis gudrybėmis, galėtų laikyti save nepriekaištingai geru žmogumi. <…> Būti krikščioniu tai nereiškia atlikti tam tikras pareigas ar net ,,viršyti“ jas, jei norima tapti itin tobulam. Atvirkščiai, krikščionis yra tas, kuris žino visur ir visada gyvenąs pirmiausia iš malonės. Todėl bet koks teisingumas – tai būsena elgetos, kuris dėkoja už gautą dovaną ir kilniaširdiškai dalija ją kitiems. O apskaičiuojąs teisuolis, manąs pats galįs įgyti teisuolio vainiką ir tik savimi pasikliauti, – neteisus. Žmogiškasis teisingumas pasiekiamas tik atsisakant pretenzijų ir abipusiai susiliečiant Dievui ir žmogui.“

Taigi Jėzaus krikštas ne tik ženklina vadinamosios jo ,,viešosios veiklos“ pradžią, ne tik simbolizuoja išrinktosios tautos įžengimą į Pažado žemę (Jordano vaga žymėjo jos ribą, o balandis, minimas šiame epizode, Senojo testamento laikais be kita ko simboliškai reprezentavo ir išrinktąją tautą, Izraelį), bet ir byloja apie dieviškąjį teisumą, apreikštą Žmogaus Sūnuje, kuris ,,atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Dievas Jėzuje ne laukia, kada žmogus sugrįš pas jį, tolimoje nuodėmės šalyje iššvaistęs Dievo jam dovanotą lobį, arba, išgirdęs psalmės kvietimą, didvyriškai įkops į šventąjį kalną (plg. Ps 15 ir Ps 24), bet nužengia žemyn (nusižemina), į žemę, ,,tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Jėzaus atėjimas kartu su kitais žmonėmis prie Jordano pas Joną krikštytis buvo nuoseklus tęsinys to, kas pirmiau buvo įvykę Betliejuje, ir preliudas į tai, kas vėliau įvyks Golgotoje, ant kryžiaus. Dievas Jėzuje ne atsiriboja nuo žmogaus, ne atstumia jį, o ištiesia jam pagalbos ranką, tapdamas vienu iš mūsų ir likdamas kartu su mumis iki mirties.

A.M.

sausio 11, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Jėzaus krikštas, Mt 3, 13-17 yra išjungti