“Osana aukštybėse! … Ant kryžiaus jį!“

“Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“

Taip Jėzus įžengė į Jerusalę ir į šventyklą.“ Mk 12, 8-11a.

Palmių sekmadienis kasmet primena ne tik Jėzaus, lydimo mokinių ir gausios gerbėjų minios, žygį į Jeruzalę, bet ir tai, kas sekė netrukus po jo. O po jo, praėjus vos kelioms dienoms, žmonių minia vėl šaukė, ir tikriausiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir pasitikdama Jėzų miesto prieigose, tik tekstas buvo jau kitoks: “Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 13b). Teisėjui pasiteiravus, kuo jie kaltina jį, šie “pradėjo dar garsiau rėkti: “Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14).

Tikriausiai daugelis šią dieną pagalvojam apie žmonių nepastovumą, apie tai, kaip greitai garbintojai virsta priešais, apie likimo ironiją, ištikusią ano meto žmones, juk tikriausiai ne vienas iš tų, kurie klojo ant kelio drabužius ir palmių šakeles priešais Jėzaus asilėlį, vėliau reikalavo jam mirties bausmės…

Bet juk ši istorija ne tik apie juos, bet ir apie mus. Keičiasi laikai, keičiasi pagrindinių veikėjų vardai, dekoracijos, bet iš esmės nieko naujo po saule nėra. Mes visi esam ir gerbėjai, ir garbintojai, ir kaltintojai, ir teisėjai, ir net budeliai.

Tačiau mes visi esam ir tie, dėl kurių Jėzus atėjo, dėl kurių jis keliavo į Jeruzalę, į teismą, į Golgotą, o galiausiai ištiesė rankas, kad būtų prikaltas prie kryžiaus. Ne dėl teisiųjų. Teisiųjų čia nėra. Dėl visų.

“Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)