Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Sekminėms

Apaštalų darbų knygą kažkas yra pavadinęs Šventosios Dvasios Evangelija, nes joje pagrindinį vaidmenį atlieka Šventoji Dvasia, Sekminių dieną nužengusi ant apaštalų ir toliau galingai veikianti per juos. ,,Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų“ (Apd 2, 43); ,,Apaštalai su didžia galybe liudija apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33); ,,Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug ženklų ir stebuklų“ (Apd 5, 12a). Apaštalas Paulius, suprasdamas, kad visa tai yra Dievo Dvasios veikimas, Laiške korintiečiams paaiškina: ,,Ir nė vienas negali ištarti: ,,Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1Kor 12, 3b).

 

Švęsdami Sekmines, minėdami dieną, kai Dievo Dvasia ugnies liežuviais nužengė ant apaštalų, kasmet bandome suprasti, kas jiems tada nutiko, bandome vieni kitiems paaiškinti, kas ir kaip, bet… Jei esame nuoširdūs, kaskart turime pripažinti, kad suprasti, kas įvyko, kaip tie žmogeliai, nepasižymėję nei iškalba, nei drąsa, nei tvirtu tikėjimu, tapo tarytumei kitais žmonėmis, kuriems, regis, nebuvo negalimų dalykų, yra ne mūsų nosiai. Kad ir kaip besistengtume perprasti Šventąją Dvasią ir įkalinti dogmų rėmuose, nieko nepešime, tik būsime panašus į tuos Babelio bokšto statytojus, kurie įsivaizdavo esą tokie sumanūs ir galingi, jog galį suręsti dangų siekiantį bokštą.

 

Kartais pagalvoju, gal todėl Šventoji Dvasia krikščionybės pradžioje veikė taip galingai todėl, kad mokiniai ne analizavo jos veikimą, ne kūrė strategiją Dvasios ir savo veiksmams, o paprasčiausiai tikėjo Jėzumi ir leido Šventajai Dvasiai veikti juose ir per juos.

 

A.M.

gegužės 23, 2015 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą