Tarp žmogaus ir įstatymo, Mk 3, 1-6

“Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti. Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo. Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.“ Mk 3, 1-6

Net ir pats geriausias įstatymas, skirtas žmogaus labui, jeigu jis virsta negyva raide, jeigu jo laikomasi dėl jo paties, tik todėl, kad ,,taip įsakyta“, ne padeda žmogui, ne jam tarnauja, o jį pavergia. Tuo labiau, jeigu įstatymas tampa svarbesnis už žmogų.

<…>

,,Ar šabo dieną leistina gera daryti ar bloga?“ – klausia Jis fariziejų. Nors ši alternatyva niekur, nei rabinų raštuose, nei žodinėje tradicijoje neminima, Jėzaus klausimas ne toks ir keistas, kaip galbūt iš pradžių atrodo. Nedaryti bloga neužtenka. Ne pro šalį būtų prisiminti istoriją apie gailestingąjį samarietį (Lk 10, 30-37), kurioje šmėkšteli du personažai, – kunigas ir levitas, – lyg ir nepadarę nieko bloga juridiškai, t. y. nenusižengę įstatymo raidei, tačiau nepadarę ir to, ką privalėjo padaryti, nepadėję į nelaimę patekusiam žmogui.

<…>

Žmogus padžiūvusia ranka pasveiko. Atrodo, belieka tik džiaugtis kartu su juo ir dėkoti Dievui už stebuklą. Deja, ,, fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti“. Už ką? Už šventvagystę? Už šventos dienos išniekinimą? Betgi Jėzus nieko panašaus nedarė. Priežastis visiškai kita. Jo elgesys buvo akibrokštas farziejams, religiją pavertusiems legalizmu ir siekusiems žūtbūt išsaugoti status quo, kurioje įstatymas svarbiau už žmogų ir už Dievą.

A.M.

[daugiau – “Lietuvos evangelikų kelyje“, 2014 m. nr. 1]