“Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ Jn 1,5

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

 

Ateina dienos

,,Tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS – mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)