Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Ir mes einame su tavimi“, Jn 21,3

Kažkada kažkokioje knygelėje skaičiau, kad Simonas Petras su kitais mokiniais pasielgė labai netinkamai – išsiruošę į žvejybą, užuot skelbė Dievo karalystės Evangeliją. Nesuprantu, kas šiame jų elgesyje nedera su mokinių pašaukimu – nejaugi jiems nereikėjo valgyti, nejaugi jiems neturėjo rūpėti šeimos (apie celibatą niekas dar nebuvo nė girdėjęs)? O gal reikėjo kantriai laukti, kol jais kas nors pasirūpins, kol močiutės ims nešti terbeles su maisto produktais ir pinigėlius?

Taigi Simonas Petras išsiruošė žvejoti, o kartu su juo ir kiti ten buvusieji mokiniai. ,,Ir mes einame su tavimi“, – tarė jie. Būtent į tai šįkart, skaitydamas Evangelijos pagal Joną pasakojimą apie trečiąjį prisikėlusiojo Jėzaus apsilankymą pas apaštalus, ir atkreipiau dėmesį. Pirma, jie visi “buvo drauge“ (plg. Jn 21,2). Tą patį, beje, pastebi ir Apaštalų darbų knygos autorius pasakojime apie Sekmines: “…visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2,1). Manau, jie tai užrašė ne šiaip sau, o norėdami atkreipti dėmesį į Jėzaus mokinių vienybę – būdami labai skirtingi, tačiau, nepaisant visų žmogiškų skirtingumų, suvienyti Jėzaus, jie neišsiskirstė ir vėliau, kai Jėzaus jau nebuvo kartu su jais. Žinoma, Jėzus pažadėjo būti kartu “visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (plg. Mt 28, 20), bet tas buvimas vis tiek jau ne toks, koks buvo anksčiau, ir atpažinti Jėzų tame naujame buvime ne taip paprasta – kodėl gi prisikėlusio Jėzaus mokiniai (ir žvejoję Tiberiados ežere, ir tie, kurie susitiko jį pakeliui į Emausą), o ir Marija Magdalietė, palaikiusi jį sodininku (plg. Jn 20, 14), iš pradžių neatpažindavo?

Pradžioje nenusisekusi žūklė Tiberiados ežere (“Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo“, Jn 21, 3b), įsikišus Jėzui, baigėsi sėkmingai, apaštalai sugavo daugybę žuvų. Dar vienas gražus stebuklas? O gal ir ne? Gal ant kranto stovėjusiam Jėzui paprasčiausiai buvo lengviau pamatyti, kurioje pusėje plaukia žuvų tuntas (ne mano tai mintis, o rimtu laikomo Biblijos specialisto W. Barklio)? O vis dėlto manau, kad tai – stebuklas tai buvo ar ne – yra ne itin svarbu ir nieko nekeičia. Jėzus prisikėlė, atėjo pas mokinius ir, užkūręs laužą, pakvietė juos pusryčių. Manau, kad būtent tai ir yra svarbiausia. Žinoma, taipogi ir mokinių vienybė, kurios šiais laikais mes, krikščionys, deja, stokojame. Gal dėl to, kad matome tik tai, kuo esame kitokie, o gal kad norime, jog visi būtų vienodi (žinoma, tokie kaip mes). Tačiau kas jau kas, o Jėzaus mokiniai tikrai nebuvo vienodi, užtenka labiau atkreipti dėmesį į jų trumpas “biografijas“, kad suprastume, jog jų vienybė buvo ne jų panašumas, o Jėzus.

Jėzau, padėk mums atpažinti Tave ne tik Dievo Žodyje, ne tik Altoriaus sakramente, kai aplankai mus bažnyčioje, pamaldose, bet ir mūsų kasdienybėje, kai būname Tavo atėjimui “nenusiteikę“, kai skęstame savo rūpesčiuose ir triukšme, kai žūklaujame savo “Tiberiados“ ežeruose. Viešpatie, padėk mums, kad vieni kituose matytume ne tai, kas mus skiria, kuo esame kitokie, bet tai, kas mus vienija, kuo esam panašūs, padėk mums gyventi vienybėje ir būti kartu džiaugsmuose ir varguose, ne tik švenčių metu, ne tik pamaldose, bet ir “pilkoje“ kasdienybėje.

Reklama

balandžio 18, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Atrakinti duris

“Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms…“ (Jn 20, 19), – taip vieną iš pasakojimų apie Jėzaus mokinių susitikimą su prisikėlusiu Mokytoju pradeda evangelistas Jonas. Nelengva buvo apaštalams ir kitiems Jėzaus iš Nazareto sekėjams po jo mirties. Nebuvo jie, toli gražu, antžmogiai, nepatyrę baimės, nežinantys ką reiškia išsigąsti. Ir sielvartas jų buvo didelis, tik juo galima paaiškinti vieno iš mokinių, “vadinamo Dvyniu“ (plg Jn 20, 24) netikėjimą draugų pasakojimu apie prisikėlusio Jėzaus atėjimą. Šiaip ar taip, žmogui “apsimoka“ tikėti geromis naujienomis, jam nuo jų bent kiek lengviau, tačiau ne visuomet įmanoma tikėti, o tokio netikėjimo priežastis dažniausiai būna pernelyg didelis sielvartas, kurį jam teko patirti, pernelyg karti patirtis, kuri net ir didelį optimistą gali paversti, jei ne nihilistu, tai rūškanu pesimistu. Taigi mokiniai buvo iš to paties molio kaip ir mes – abejojantys, netgi netikintys, reikalaujantys įrodymų tikėjimui pagrįsti etc.

O vis dėlto ši istorija ir ši konkreti Evangelijos eilutė apie “užrakintas duri“ ir baimę – ne tik Jėzaus apaštalų, bet ir mūsų visų istorija, kažkada išgyventa, o gal dar laukianti ateityje, patirtis. “Užrakintos durys“ byloja apie baimę. Žmogus dažnai bijo. Baimė gali būti pagrįsta ir visiškai be pagrindo, rimta ir juokinga ar net absurdiška, natūrali ir patologinė. Baimė dažnai susijusi su mumyse glūdinčiu savisaugos instinktu ir gali išgelbėti net gyvybę. Kita vertus, baimė, ypač paniška, žmogui trukdo gyventi, apkartina gyvenimo “skonį“, aptemdo gyvenimo džiaugsmą ar net visiškai, nebūtinai fiziškai, jį suparalyžiuoja. Tokia buvo apaštalų baimė. O ką, jei tie, kurie nužudė Mokytoją, dabar tyko nužudyti mus? O ką, jei jie jau už durų? Gal mums visiems jau paruošti kryžiai? (Evangelistas Jonas užsimena, kad mokiniai bijojo žydų. Betgi jie patys buvo žydai. Saugokimės, kad nesuverstume kaltės dėl Jėzaus mirties vienai kuriai nors tautai – žydams rusams, vokiečiams etc. “Nusidėjusio, užsidariusio, į narcizinį autizmą linkusio, ligoto žmogaus atsakymas į nuoširdžios ir visiškai atviros Dievo meilės parodymą buvo lemtingas – žmogus Dievą nužudė. … Nesveiko, nusidėjusio žmogaus ir įsikūnijusio gero Dievo santykis turėjo baigtis tragiškai – vieno iš jų mirtimi. Mirtį ant kryžiaus pasirinko Dievas“ (Nerijus Čepulis, “Pradžioje buvo Žodis“). Toks yra Dievas, toks yra žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, netgi religijos.

Dabar pabandykim apaštaluose, besislepiančiuose už užrakintų durų, atpažinti save. O ką, jei draugai/draugės sužinos, kad sekmadienį buvau bažnyčioje? O ką, jei gyvendamas sąžiningai, nelipdamas kitiems per galvas, sumokėdamas mokesčius, liksiu balta varna, gal net durneliu kas pavadins? O ką, jei viršininkas, kolegos sužinos, kad esu aktyvus bažnyčios narys, jei davatka ar dar balažin kuo palaikys? Hm, tai gal geriau “užsirakinti“ kartu su savo tikėjimu ir nedemonstruoti jo? Gal geriau pasilaikyti savo tikėjimą ir vertybes sau, pasitenkinti “palankumu“ krikščionybei, “simpatijomis“ krikščionims, bet niekur nesireikšti?

O būna, kad tos mūsų baimės pasireiškia ir kitaip. Žmogus gali būti aktyvus bažnyčios narys, krikščionis, išpažinti savo tikėjimą ne tik lūpomis ir ne tik “užsirakinęs“ bažnyčioje, bet bijoti ateities, kuri mums visiems, beje, yra “terra incognita“ – kas žino, kas nutiks rytoj, o kas bus poryt ar po metų? O kas bus, jei bus blogai? O kas bus, jei nieko nebus? Juk būna, kad žmogus bijo ne mirties, o gyvenimo…

Taigi tie mokiniai, tūnantys kambarėlyje, užsirakinę duris, yra ne tik apaštalai Matas, Jonas, Simonas Petras ir kiti, bet ir mes. Tokie kartais būnam mes. Vos ne vos rusenantys arba plaukiantys pasroviui, arba šiaip ne taip “stumiantys laiką“ nuo vienos dienos iki kitos, nuo vienų metų iki kitų, kai kada kažką veikiantys, kai kada svajojantys išeiti už tų durų, kurias užsirakinom, išsiveržti už tų sienų, kurios slegia, varžo, apriboja, sukausto…

Todėl Jėzus, atėjęs pas mokinius ir parodęs savo žaizdas (kaip įrodymą, kad tai iš tiesų jis, o ne šmėkla?), taria: “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Eikite į gyvenimą, ten, kur jums skirta, kur jūsų vieta, atlikite tai, kam esate pašaukti, o ne tūnokite savo mažame, tariamai saugiame pasaulėlyje, juk ne tam gavote gyvenimą, ne tam išgirdote Gerąją naujieną, kad dabar lindėtumėte tarp keturių sienų, dusdami už “užrakintų durų“… Trumpai tariant, gyvenkite.

Ir jie ėmė gyventi. Todėl, kad Jėzus iš tikrųjų prisikėlė. Kitokio paaiškinimo tam reiškiniui, kad trapūs ir bailūs žmonės virto drąsuoliais, nepabūgusiais rizikuoti savo gyvenimu ir jį aukoti, nėra.

Pats metas atrakinti duris.

balandžio 11, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra, jis prisikėlė“ Lk 24, 5-6

Grigalius Nazianzietis (IV a.) yra pasakęs: “Buvau sukurtas pagal dievišką atvaizdą, bet nesugebėjau jo išsaugoti. Dievas įsikūnijo, kad atkurtų šį prarastą atvaizdą ir mirtingą žmogų aprengtų nemirtingumu“.

Vos prieš tris su puse mėnesio šventėme Kalėdas, o jau Velykos. Dvi krikščionims svarbiausias šventes skiria labai trumpas laiko tarpas, tarsi neleisdamas pamiršti, kad Jėzaus gimimas ir prisikėlimas yra neatskiriami Išganymo istorijos įvykiai.

Nutraukęs ryšį su Dievu, pasirinkęs gyvenimą pagal savo, o ne Kūrėjo, valią, praradęs Dievo paveikslą savyje, žmogus – ne tik Adomas su Ieva, bet kiekvienas (“Nėra teisaus, nėra nei vieno“, Rom 3, 10; plg. Ps 14, 1-3) – mirė. Maištas prieš gyvybės Kūrėją neišvengiamai baigėsi maištu prieš gyvybę, o tai neišvengiamai nuvedė į mirtį, nes žmogus pats iš savęs gyvybės/gyvenimo neturi.

Aštuntajame amžiuje gyvenęs Izaokas Ninivietis (dar vadinamas Izaoku Siriečiu, VII a,) rašė: “Tave [Dieve] palikau. Tu manęs neišsižadėjai. Nutolau nuo Tavęs, atėjai manęs ieškoti“.

Kalėdos primena, kad Dievas atėjo ieškoti pasitraukusio, nuodėmę ir mirtį pasirinkusio žmogaus. Ne grasindamas, ne priversdamas nori-nenori sugrįžti atgal, bet prabildamas į jį meilės kalba, kviesdamas rinktis laimę, o ne nuodėmę, gyvenimą, o ne mirtį: “Daugel kartų ir įvairias būdais Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų…“ (Hbr 1, 1-2).

Deja, nuodėmės gniaužtai pernelyg stiprūs, kad žmogus imtų ir tuojau sugrįžtų pas Dievą, nuo kurio buvo atsiskyręs. Bedugnė, atsiradusi tarp žmogaus ir Dievo, pernelyg gili ir plati, kad žmogus ją peržengtų. Reikėjo jėgos, kuri būtų galingesnė už nuodėmę ir jos “geluonį“ – mirtį (plg. 1Kor 15, 56). Ne griaunančios ir naikinančios, o kuriančios, prikeliančios; ne į blogį atsakančios blogiu, o absoliutaus gėrio; ne neapykantos ir priešiškumo, o meilės. Žmogus tam per silpnas, bet ne Dievas.

Todėl tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Dievo Sūnaus gimimo ir pergalės prieš nuodėmę/mirtį, išmušė Didžiojo penktadienio valanda. Triumfuoja blogis. Mirtis kėsinasi sunaikinti viską, ne tik žmogų, bet ir Dievą, ne tik trapią gyvą (laikinai) būtybę, bet ir jos Kūrėją, Šaltinį. Kita vertus, Dievas, tapęs mirtingu žmogumi, pats pasirinko šį kelią. Meilės, kuri stipresnė už mirtį, kelią. Giesmių giesmėje sakoma: “Meilė galinga lyg mirtis“. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškia meilę, galingesnę už mirtį. Dievas įžengia ne tik į žmogaus gyvenimą, pats tapdamas žmogumi, bet ir į mirtį. Dar daugiau, į patį pragarą (žr. Tikėjimo išpažinimą: “…numiręs ir palaidotas nužengė į pragarą…“), tai yra ten, kur žmogus buvo likęs vienui vienas su savo kalte ir pražūtimi. Dabar net mirtyje Dievas yra kartu su žmogumi, peržengia šią bedugnę, kuri buvo amžiams atskyrusi žmogų nuo Dievo, kūrinį nuo Kūrėjo.

Kalėdų šventėje girdime apie “Emanuelį“ – Dievą su mumis (plg. Mt 1, 23), apie tą, kurį Dievas buvo pažadėjęs per pranašus ir kurį “dienų pabaigoje“ atsiuntė. Velykos skelbia, kad “Dievas su mumis“ yra net mirtyje. Tik ne kaip mirties/nuodėmės kalinys, grobis, o kaip Nugalėtojas, Išganytojas, Atpirkėjas, kuris išvaduoja (išgano, atperka) žmogų iš prakeikimo, pats tapęs prakeikimu (“Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu…“, Gal 13). Todėl apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo (Rom 8, 1-2).

Todėl Velykos – daugiau nei pavasario, bundančios gamtos, velykinių margučių ir zuikučių šventė. Jeigu jos reikštų tik tiek, jei pasitenkintume tik “ilguoju savaitgaliu“, vaišių stalu, tegul ir su tradiciniu bažnyčios aplankymu, jei savo viltis sudėtume į Kristų tik dėl šio gyvenimo, būtume, to paties Pauliaus žodžiais tariant, “labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (plg. 1Kor 15, 19). Anąsyk, klausydamas orų prognozės, išgirdau, esą “lietus kėsinsis sunaikinti šventinę nuotaiką“. Jei tu tiki, kad Kristus “tikrai yra prikeltas kaip užmigusiųjų pirmagimis“ (1Kor 15, 20), jei tiki, kad per Krikštą “būdami suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (plg Roms 6, 5), ne tik lietus, bet ir jokia jėga, net mirtis, nesunaikins tavo šventinės nuotaikos. “Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ klausia apaštalas Paulius ir atsako: “Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Diev meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje!“ (Rom 8, 38).

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!
Aleliuja!

balandžio 4, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą