Ko stovite?

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Evangelijoje pagal Morkų apie Jėzaus žengimą į dangų pasakojama tik tiek. Tik vienas sakinys. Skirtingai nuo evangelisto Luko, kuris šiek tiek vaizdingiau aprašė šį mūsų suvokimą pranokstantį įvykį, paminėdamas bent jau paslaptingą debesį, „paslėpusį“ Jėzų nuo mokinių akių (plg. Apd 1, 9), ir „du vyrus baltais drabužiais“ (Apd 1, 10), matyt, ne šiaip sau atsidūrusius įvykio vietoje. Ir viskas, nieko daugiau. Evangelistas Jonas šį įvykį nutyli, Matas irgi nemini, bent jau tiesiogiai, tik užsimena apie kalną Galilėjoje, prie kurio Jėzus buvo sukvietęs savo apaštalus.

Nedaug informacijos pateikia ir apaštalų laiškai, išskyrus trumpus intarpus, kurie, deja, nėra reportažai iš įvykio vietos, o tuo labiau ne žurnalistiniai tyrimai. Todėl norintys sužinoti daugiau gilinasi į teologinius traktatus, varto kvantinės fizikos vadovus, o dar kiti, greito ir lengvo „maisto“ mėgėjai, smalsumą tenkina pseudorelignėse knygelėse. Bepigu apaštalams, kurie savo akimis viską matė. Lukas, apaštalų darbų knygos autorius, rašo: „…jiems bežiūrint Jėzus pakilo aukštyn“. O reginys, galimas dalykas, atrodė nepaprastai, nes jie, anot Luko, „akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų…“.

Tikriausiai neįmanoma buvo nuleisti akių į žemę, kai ten, aukštybėse, dėjosi tokie dalykai. Kas žino, turbūt ir apaštalai tą akimirką norėjo tik vieno: kuo greičiau nusekti paskui Jėzų, kuris pats buvo žadėjęs jiems danguje, pas Tėvą, vietą paruošti (plg. Jn 14, 1-3). Regis, šį norą išsako ir tūlas krikščionis, giedodamas: „O, kad greičiau sulaukčiau, / Ateis kai laikas tas, / Ir kad matyti gaučiau / Grožybes dangiškas!“ (“Dangun įžengia Kristus“, Krikščioniškos giesmės, 114). Tačiau kaip tik tą akimirką, pasak Apaštalų darbų knygos autoriaus, trumpai pasirodo baltais drabužiais pasipuošę vyrai, kurie ima ir nutraukia vienuolikos mokinių meditaciją: „…ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11).

Šie vyrai, kurių nei vardų, nei statuso nežinome, kartą jau buvo pasirodę. Kai moterys, šabui pasibaigus, pirmąją savaitės dieną, atėjo prie Jėzaus kapo, jas, kaip teigia Lukas, pasitiko „du vyrai spindinčiais drabužiais“ (Jonas pasakoja, kad jie pasirodė Marijai Magdalietei, o Matas ir Morkus mini tik vieną, bet iš esmės tai nieko nekeičia), kurie joms paskelbė, kad Jėzaus kape nėra, nes Jis prisikėlė (plg Lk 24, 5-7). Vis dėlto Matas paaiškina, kas tas paslaptingas vyras, kurio išvaizda buvo „it žaibo“: tai Viešpaties angelas, o jis, kaip byloja Biblija, pasirodo ne kasdien, tik ypač svarbiais atvejais.

Jei pirmu atveju angelai (arba angelas) paskelbia gerąją naujieną apie tai, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, šįkart jie skelbia dar vieną gerą žinią: Jėzus niekur neprapuolė, Jis sugrįš. Be abejo, apaštalams, atsisveikinusiems su Jėzumi, paimtu į dangiškąją Dievo garbę, ir liekantiems šiapus, reikėjo padrąsinimo. Tačiau tai ne viskas, ką vienuolika apaštalų išgirdo iš angelų. Ne mažiau svarbus yra ir jų klausimas apaštalams: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ Nežinau, ką atsakė apaštalai, bet neatmetu tikimybės, jog angelai šiuo klausimu priminė tai, ką Jėzus, prieš atsisveikindamas, buvo jiems sakęs. Evangelistas Morkus, vos vienu sakiniu užsiminęs apie Jėzaus paėmimą į dangų, prieš tai primena Jėzaus įpareigojimą mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk, 16, 15). Matas, nors ir ne paraidžiui, rašo tą patį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones…“ (Mt 28, 19).

Jėzus buvo įsakęs eiti, nedelsti, o jie, tai yra apaštalai, stovi, lūkuriuoja. Tiesa, ne šiaip žioplinėja, o akimis palydi į dangų žengiantį Jėzų, stebisi įspūdingu įvykiu, tačiau jie pašaukti ne tam. Jų gyvenimas nuo šiol turės būti Jėzaus misijos tąsa, nuo šiol jie turės skelbti gerąją naujieną pasauliui, ir ne vien žodžiais, bet savo gyvenimu, stebuklingais ženklais, kuriuos jie darys Jėzaus vardu. Ar tai įmanoma, juk jie tik žmonės? Petras išsigynęs Jėzaus, Tomas netikėjęs kitų mokinių pasakojimu apie prisikėlusį Jėzų, o visi kartu netikėję moterų pasakojimu apie tuščią kapą… Tačiau Jėzus, prieš pat žengdamas į dangaus garbę, jiems sako: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai…“ (Mk 16, 17). Ne visada lengva tikėti, ne visada lengva daryti stebuklingus ženklus, todėl jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49), kuri juos perkeis, padarys naujais žmonėmis, kad Viešpats toliau veiktų per juos, perkeisdamas pasaulį iki tos dienos, kada dangaus karalystė galutinai įsiviešpataus kūrinijoje.

Arvydas Malinauskas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.4-5