Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Viešpats iš savo begalinio gailestingumo ir meilės mus atvedė į dar vienas Kalėdas. Nepaisant daugelio gyvenimo sunkumų, įtampų ir nerimo, Jis trokšta, kad atitrauktume savo žvilgsnį nuo to, kas laikina, ir nukreiptume į Jį, su Kuriuo, prisijungę prie jau iškeliavusių artimųjų, mes praleisime visą amžinybę.

Išgirdę angelų giesmę ir žinią apie užgimusį Išganytoją, piemenys nieko nelaukdami skubėjo Jį pamatyti. Rizikuodami prarasti kasdienę duoną, bėgo išvysti ir pasveikinti Mesiją. Tikriausiai jiems (kaip ir mums šiandien) atrodė, kad svarbiausi įvykiai vyksta karalių rūmuose, kone tobuloje aplinkoje. Matyt, ir jie buvo įsisukę į kasdienius bei šventinius reikalus: kažkas tuokėsi, kažkas laidojo, kažkas sirgo, kažkas nesutarė su savo artimaisiais. Turbūt jie buvo girdėję Šventojo Rašto žinią apie būsimą išgelbėjimą, bet greičiausiai nė vienas net nepasvajojo, kad galėtų tapti didingo Įsikūnijimo liudininku.

Ganytojų kelias nuvedė juos ne į rūmus, o į tvartelį pas Gerąjį Ganytoją, naujagimį Kūdikį, gimusį kaip visi žmonės.

Šiandien mes esame kviečiami bėgti su piemenimis pamatyti ir pagarbinti Kristų. Kiekvienas iš mūsų pasitinkame Kalėdas apsupti rūpesčių, reikalų, gal – nerimo, baimės ir ligų. Bet ir mes, kaip piemenys tą Betliejaus naktį, esame kviečiami palikti viską ir skubėti pas Jį. Skubėti nesidairant atgalios, tiesiog bėgti pas Viešpatį, kuris naktį paverčia diena.

Mus kasdien kviečia paties Viešpaties žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu(Mt 11,28). Šis kvietimas galioja ne tik švenčių dienomis, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tas pats tada kūdikiu gimęs Viešpats, už kiekvieną iš mūsų miręs ir prisikėlęs, kviečia pas save. Į bažnyčias – puošnias ir kuklias – prie sakyklų ir altorių. Į dideles ir mažas parapijas, kur Jis savuoju Žodžiu, Kūnu ir Krauju atiduoda save mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, kad jau čia ir dabar gyventume kaip Karalystės paveldėtojai.

Nepasilikime naktyje su savo vargais ir naštomis, bet skubėkime pas Kristų, per kurį mes tampame mieli Tėvui, per kurį gauname atleidimą, sutaikymą ir ramybę. Kaip tie piemenys, bėkime nesigręžiodami, žinodami ir visiškai pasitikėdami, kad žmogumi tapęs Dievas prisiima mūsų naštas ir kaip niekas kitas trokšta mums dovanoti gyvenimą bei džiaugsmą Jame. O vėl ir vėl pargrįždami į rūpesčius, grįšime ne bijodami ar prislėgti, bet garbindami Dievą!

Palaimintų Kalėdų!