Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

„… teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4)

… teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4)

Tam, kad suprastum šios frazės, kurią Laiške romiečimas primena apaštalas Paulius, prasmę, pirmiausia būtina susipažinti su pranašo Habakuko knygos kontekstu. (Kaip, beje, ir skaitant bet kurią Biblijos knygą, ar tai būtų pranašų raštai, ar Naujojo Testamento laiškai.)

O kontekstas, trumpai tariant, toks: krašte vyrauja chaosas, apėmęs bene visas gyvenimo sritis. Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1

Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? (Hab 1, 2-3a) Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (1, 13)

Skaitydamas šią pranašo raudą, atpažinau savo paties mintijimus, pastaraisiais metais neduodančius ramybės. Jei atvirai, tai mąstydamas apie pasaulyje egzistuojančio blogio problemą kartais pasijuntu balansuojąs ant siauros briaunos, skiriančios tikėjimą nuo netikėjimo. Ypač nerasdamas mane tenkinančio atsakymo į ontologinį klausimą: “Kodėl Dievas leidžia blogį?” Žinoma, Blaise Pascalio žodžiais tariant, ne filosofų, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tai yra, ne bejausmis, tolimas ,,Absoliutas”, “Nejudantis Judintojas”, o gyvas Dievas. Jėzaus Dievas.

Jei Dievas būtų tik filosofų, tegul ir teologų, Dievas, galvos sau šiuo klausimu nekvaršinčiau, širdies neskaudėtų. Bet kaip gali pasaulyje dėtis tokie baisumai, – lyg ir nieko naujo po saule, juks jau Habakukas juos aprašė, – jei Dievas yra toks, kokį apreiškė Jėzus? Žinau visus filosofinius ir teologinius atsakymus, puikiai prisimenu dar iš studijų laikų, bet jie manęs netenkina. Kaip Jobo netenkino jį aplankiusių ir bandžiusių guosti draugų hipotezės…

Habakukas ryžosi neatstoti, kol negaus atsakymo: Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. (2, 1). Ištvermingas žmogus jis buvo, užsispyręs. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakymo jis laukė ne iš žmonių, kad ir kokie protingi jie būtų, o iš paties Dievo. Gal ir galima įtarti, kad tokiais laikais, kai visur vyravo chaosas, kai žmogus žmogui buvo priešas, pasitikėti nebuvo kuo, bet… Žmonių, kad ir kokie išmintingi ar šventi jie bebūtų, atsakymai tėra žmonių atsakymai – riboti, netobuli, jiems nesvetimos klaidos. Juolab jeigu jais norima “įrėminti” Dievą, tai yra, pateikti tokį atsakymą, kuris būtų panašus į atsakymus, randamus daugybos lentelėje. Gal būtent tai ir turėjo galvoje viduramžių mistikas Jonas nuo Kryžiaus, teigęs, kad visa tai, ką žmogus galvoja apie Dievą, yra labiausiai nepanašu į tiesą…

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Hab 2, 1-4)

Tada, kai netenkina jokie atsakymai, kai tau reikia ne filosofijų ar teologijų, ne Dievo apologetikos nuo ,,šventvagiškų“ klausimų, o paties Dievo, lieka vienintelis tikėjimas. Galbūt mažesnis net už garstyčios grūdelį, apie kurį kalbėjo Jėzus (,,Jei turėtumėte tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte kalnus kilnoti…“), bet tikras, nuoširdus. Ir gyvas išpažįstamas ne tik bažnyčioje, ne tik sekmadieniais, bet kasdienybėje. Ne tik tada, kai tavo dvasia ,,pakylėta“, ne tik kai tau sekasi, kai plačiai šypsosi fortūnas, bet ir tuomet, kai sunku, galbūt nepakeliamai sunku, kai, rodos, nebėra jokios vilties.

Neužtenka tikėti. Reikia gyventi tikėjimu.



lapkričio 30, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Pirmasis sekmadienis

,,Tikėkite manimi, tai VIEŠPATIES žodis, ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

lapkričio 28, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos”. Mt 25, 13

Iki Advento pradžios dar visa savaitė, o jau girdim: “Budėkite!”

Amžinybės sekmadienį vėl prisimenam Jėzaus palyginimą apie jaunikį ir dešimt mergaičių. Mt 25, 1-13.

Pernelyg nesileisdami į biblinės egzegezės gelmes, pabandykim šioje istorijoje atpažinti patys save ir išgirsti, ką asmeniškai kiekvienam iš mūsų nori pasakyti Jėzus.

Dešimt mergaičių laukia atvykstant jaunikio. Kur jaunikis, ten vestuvės. O vestuvės – linksma šventė. Joje nelieka vietos liūdesiui, rūpesčiams, sielvartams. Neatsitiktinai vestuvių įvaizdis Biblijoje išreiškia Dievo triumfą, kuriame dalyvauti kviečiamas ir žmogus.

Taigi buvo dešimt mergaičių. Visos jos apsirūpino žibintais – o ką gali žinoti, kada tas jaunikis atvyks, ar nereiks luktelėti. Keista, bet tik penkios prisiminė, kad žibintams reikia alyvos. Gal buvo tiesiog išsiblaškiusios. Gal kaip dauguma jaunų merginų ir vaikinų – nerūpestingos…

Pasirodo, kiaulystės dėsnis veikė jau ir anais laikais. Ir atsitik tu man taip, kad jaunikis lyg tyčia vėlavo. Ir ne valandą, netgi ne dvi. Belaukdamos mergužėlės užsnūdo…  Skaitydamas šį epizodą, prisiminiau vestuves, kuriose pačiam teko prieš mėnesį dalyvauti.  Jaunikis jose taip pat vėlavo, tik ne vienas, o kartu su nuotaka ir visa palyda.  Lyg tyčia buvom sumanę “užtverti kelią”. Pabodo laukti, temo, o ir vėsu buvo, ir lynoti ėmė.  Įlindom į automobilį ir lūkuriuojam. Užsnūst niekas neužsnūdo, tačiau iš automobilio nesimatė kelio, kuriuo turėjo atvykti jaunieji.   Staiga kažkas ėmė šaukti: “Važiuoja!”   Vos ne vos suspėjom.  Jei tik pusę minutės būtume pavėlavę, būtume nesuspėję…

Taip ir Jėzaus palyginime – gerai, kad kažkas ėmė šūkauti: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!”  Merginos atsikėlė, čiupo žibintus, puolė degti. Žinoma, tos penkios, kurios palyginime vaidnamos paikomis, liko “nieko nepešusios”.  Žibintai be alyvos gęso, o kol sulakstė jos nusipirkti ir atgal, jaunikis su palyda įėjo į vidų, durys buvo uždarytos.  Tai kas kad sugrįžusios puolė belstis ir prašytis įleidžiamos. Iš vidaus pasigirdo: “Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!”

Tik nenarstykim šio, kaip ir daugelio kitų, palyginimo moraliniu požiūriu: kodėl tos protingos merginos buvo tokios nedraugiškos ir nepasidalino savo alyva su anomis vargšelėmis, kodėl jaunikis toks negailestingas etc.  Nepameskim iš akių palyginimo esmės: Jėzus šįkart moko apie dangaus karalystę, o ne apie draugiškumą, svetingumą, gailestingumą ir kitas dorovines savybes.   Užuot smerkę nedraugiškas protinguoles arba piktinęsi beširdžiu jaunikiu, verčiau atkreipkim dėmesį į paikųjų merginų elgesį.

Be abejo, mums daug mieliau būtų tapatintis su protingomis merginomis (savaime suprantama, jaunikio vaidmuo ne mūsų nosiai), kurios, nors ir užmiega belaukdamos jaunikio, galiausiai pasielgia ‘kaip reikia” ir dalyvauja vestuvių pokylyje. Tačiau kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra taikliai pastebėjęs: jei skaitydami Bibliją tapatinamės su teigiamais personažais, skaitome neteisingai. Žinoma, mes norime ne tik kitiems, bet ir patys sau pasirodyti esą teisūs. Deja…

Taigi atpažinkim save paikųjų mergaičių “kailyje”. Kas mane su jomis sieja? Žinoma, kad ne lytis. Nerūpestingumas.  Net jeigu jis ir nesąmoningas, toks, kuriam labiau tiktų kitas pavadinimas – išsiblaškymas. Ar toks jau didelis skirtumas – nesuspėti per nerūpestingumą ar per išsiblaškymą?

Dažnai ką nors pamirštu. Prieš kurį laiką pamiršau netgi liturginius rūbus į pamaldas nusivežti, teko melstis, apsirengus švarku ir džinsais. Per pusvalandį “sulakstyti” 130 km niekaip nebūčiau suspėjęs. Pamaldos, savaime suprantama, įvyko. Tačiau ateityje laukia svarbesnis už pamaldas įvykis. Kada? Nežinau nei dienos, nei valandos (plg. Mt 25, 13). O kaip tada, jei būsiu nepasiruošęs? “Sulakstyti” taip pat nebus šansų.  Todėl Jėzus ir primena: “Budėkite!” Budėjimas – priešingybė nerūpestingumui ir išsiblaškymui.

Ir dar viena mintis. Penkios mergaitės buvo protingos, penkios – paikos, nerūpestingos (vis dėlto tikriausiai “nerūpestingos”, o ne “kvailos”, yra tikslesnis žodžio “paikos” atitikmuo). Kuo tos pirmosios penkios buvo protingesnės? Laukė ne tik jos, bet ir paikosios. Žibintus turėjo ir tos, ir tos.  Užsnūdo bėlgi ir vienos, ir kitos. Tačiau penkios turėjo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos žibintams.

Trumpai tariant, penkios buvo protingos todėl, kad jos suprato, kas svarbiausia. Žibintas, tiesa, irgi svarbu. Tačiau kokia nauda iš žibinto, jei jame nėr alyvos? Taip ir su gyvenimu. Gyvenime daug kas svarbu, daug ko reikia. Tačiau ateis metas, ir liks tik tai, kas svarbiausia. Tai, kas lieka per amžius. Su sąlyga, jei tą “svarbiausia” turėsim.

lapkričio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Čia neliks akmens ant akmens…” (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!” Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?” klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus”, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?” (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose”, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus” ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…”. O kas liks?

 

 

lapkričio 14, 2009 Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą