Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo “a“ iki “z“, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti“ Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis“ nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti“ nuo kasdienybės ir “kilstelėti“ dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. “Atitinkamai nusiteikdami“ arba “pakylėdami savo dvasią“. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą“ ar “Būties Pilnatvę“, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti“ Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus“ ir “svetimus“, “vertus“ ir “nevertus“. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą“, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors “devintame danguje“. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

“Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai…“ (Iz 11, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_11

Daugybę kartų girdėta mesijinė Izaijo pranašystė kalba apie Viešpaties Pažadėtąjį ir apie būsimąjį pasaulį. Atrodo, net sunku patikėti, kad taip kada nors galėtų būti: “Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas gulės greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Argi tai įmanoma? Ar ne pats Dievas viską taip “surėdė“, kad leopardai ėstų ožiukus, o liūtai nenorėtų nė pažiūrėti į šiaudus? Neabejoju, kad Biblija – Dievo Žodis, bet manau, kad ir ją atsivertus reikia skaityti ne tik tai, kas užrašyta “juodu ant balto“, bet ir tai, kas yra “tarp eilučių“. Šiaip ar taip, bet Biblija – tikrai ne laikraštinis reportažas iš įvykio vietos…

Nesigilindamas į biblinės teologijos ir egzegezės subtilybes, norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kad Pažadėtojo statusas šioje pranašystėje neįvardytas. Kas jis – karalius ar mesijas – konkrečiai nepasakyta. Žinoma, mes esam linkę suteikti jam kuo aukštesnius titulus, tarytum jie būtų svarbiausia, tarytum Dievo Siųstasis negalėtų būti žemesnio rango už karalių ar bent jau princą. Tarytum Dievo Siųstasis, neužimdamas aukštos padėties visuomenėje ir neturėdamas karališkų regalijų, negalėtų įvykdyti teisingumo, apginti vargdienių, nubausti nedorėlių…

Argi ne keista – monarchai niekada nepersistengė, įgyvendindami teisingumą, gindami vargdienius etc., o mes kažkodėl linkstame juos idealizuoti, nors visose kitose srityse kovojame prieš bet kokius autoritetus?

Taigi Izaijas nemini Ateisiančiojo statuso, tačiau įvardija tai, kad nepalyginamai svarbiau už bet kokius statusus ir rangus: “Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia, išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia… Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta“ (Iz 11, 2-5).

Tikime, kad Jėzus yra Dievo Pažadėtasis, Mesijas, kuriame ir išsipildė ne tik ši, bet ir kitos pranašystės. Tačiau ne todėl, kad jis būtų tapęs monarchu. Jėzaus paskelbta Geroji naujiena, o ne mūsų vaizduotės piešiama jo karūna, yra raktas į prarastąjį rojų…

Iš praeities į ateitį

„VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus, visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei…“ (Iz 25, 1)

Toliau pranašas išvardija Dievo nuveiktus darbus (plg. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_25) ir vėl šlovina.

Gaila žmogaus, kuris meldžiasi tik tada, kai jam ko nors reikia, žmogaus, kurio visos maldos prasideda ir baigiasi: ,,Dieve, duok man…“. Žinoma, mums daug ko reikia, bet žmogus, kuris Dievą tik prašo ir prašo, parodo savo nepasitikėjimą Dievu, kuris žino jo visus poreikius. Ne tik žino, bet ir suteikia viską, ko jam reikia (plg. Jėzaus palyginimą apie lauko gėles ir padangių sparnuočius, Mt 6, 25-34). Jei niekada nesi Dievą garbinęs’šlovinęs, vadinasi, dar nesi tikrai meldęsis.

Pranašas, žvelgdamas į tai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje, o galbūt apmąstydamas istoriją, matė ne aklą atsitiktinumą, o kryptingą Dievo veikimą. Gal ir nesunku tikinčiam žmogui atpažinti Dievo ranką, kai gerai sekasi, kai plačiai šypsosi laimė, bet įžvelgti ją tuomet, kai tenka kentėti sukandus dantis, kai iš po kojų slysta žemė, kai atrodo, ,,viskas baigta“, yra sunku. Tam reikia gyvo tikėjimo.

Galiausiai, išvardijęs Dievo darbus, Izaijas staiga prabyla apie ateitį. Lyg ir nieko čia tokio – apie ateitį pakalbam tikriausiai visi. Tačiau pranašas į ateitį žvelgė su viltimi. Kad ir kokia miglota ji būtų, ten, priekyje, yra Dievas. Izaijas žino, kad Dievas yra istorijos – ne tik praeities, bet ir ateities, Viešpats.

“… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“ (Jer 30, 21)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Jer_30

,,Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus…“, – byloja Laiško hebrajams (žydams) autorius (Hbr 1, 1). Vienas iš jų – Jeremijas. Pranašas, bene daugiausiai iš visų pranašų raginęs tautą atgailauti, nes būtent jos nuodėmės iššaukė artėjantį Dievo teismą. Teismas neišvengiamas, nes tauta išsižadėjo gyvojo Dievo ir atsidavė stabams.

Vis dėlto tas pats pranašas Jeremijas, kuris dažnai ir skaudžiai kaltino savąją tautą (o kitaip elgtis jis negalėjo, kad ir būtų norėjęs, nes ją mylėjo, o dar labiau – Dievą), ne kartą skelbė, kad Viešpats juos nori išgelbėti. Nepaisant jų neištikimybės. Nepaisant praeities. Dievas niekada nepamirš savo Sandoros.

Trumpai tariant, Jeremijas buvo ne tik Dievo teismo, bet ir Dievo malonės pranašas. Ir tai nieko nuostabaus. Kol nesuvoksi, kad esi nuodėmingas ir vertas tik pasmerkimo, nepajėgsi atsiverti Dievo malonės veikimui. Liuteroniškoje teologijoje tai vadinama ,,Įstatymu ir Evangelija“. Tik per nuoširdžią atgailą, tai yra, suvokęs, kad esi Įstatymo pažeidėjas, tapsi atviras Dievo gailestingumui, kuris tave išgydo, prikelia, padrąsina ir teikia vilties.

,,… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“, – pranašo lūpomis byloja Dievas. Mūsų, gyvenančių ,,po Jėzaus“, tyko pagunda, išgirdus šią ar kitą panašią ištarmę apie žmogaus nevertumą artintis prie Dievo, numoti ranka: ,,Tai galiojo Senojo Testamento laikais, bet ne dabar. Mes galime drąsiai artintis prie Viešpaties ir nebijoti.“

O vis dėlto nėra jokio skirtumo – Senojo Testamento laikais ar XXI amžiuje, tačiau nė vienas negalėtume artintis prie Dievo, į kurį net Mozė nedrįso pažvelgti. Mes esame ne mažesni nusidėjėliai už Mozės tautą, kuri neturėjo teisės artintis prie kalno, į kurį Mozė buvo įkopęs susitikti su Viešpačiu. Ir maištaujam prieš Dievą ne mažiau, ir aukso veršį ar kitokį stabą nusilieję aplink jį šokam trypiam. Tiesa, lygindami save su kitais žmonėmis, dažnai manome esą geresni už juos, taigi ir vertesni Dievo akyse. Deja. Užtenka susimąstyti, kas esu aš, ir kas yra Dievas… Naujausios technologijos ir visi moksliniai laimėjimai tėra tik blizgutis, kuriuo lyg figmedžio lapu bandome pridengti savo nuogybę.

Aaronui ir visiems kitiems žmonėms duotas įsakymas neiti į šventovę ,,už užuolaidos priešais malonės sostą“ kada tik panorėjus (plg. Kun 16, 1-2) galioja ir mums. Tačiau negalioja Kristui. Tam, apie kurį kalbėjo per Jeremiją: ,,Jam leisiu artintis prie manęs laisvai…“ (Jer 30, 21), Tam, per kurį Dievas prabilo į mus ,,dienų pabaigoje“ (plg. Hbr 1, 2). Tam, kuris būdamas ,,Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (Hbr 1, 3). Tam, kuris ,,visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hbr 9, 12). Tačiau Kristus ne tik pats įžengė ten, kur negalėjo įžengti joks mirtingasis, bet ir atvėrė kelią tiems, kas eina su juo, sudėjęs visas savo viltis tik į jį: ,,Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę“ (Hbr 10, 19). Taip, kaip laidavo anam žmogeliui, atsitiktinai (o gal ir ne – gal Dievo apvaizdos veikimu?) nukryžiuotam šalia Kristaus: ,,Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Mt 25, 13

Iki Advento pradžios dar visa savaitė, o jau girdim: “Budėkite!“

Amžinybės sekmadienį vėl prisimenam Jėzaus palyginimą apie jaunikį ir dešimt mergaičių. Mt 25, 1-13.

Pernelyg nesileisdami į biblinės egzegezės gelmes, pabandykim šioje istorijoje atpažinti patys save ir išgirsti, ką asmeniškai kiekvienam iš mūsų nori pasakyti Jėzus.

Dešimt mergaičių laukia atvykstant jaunikio. Kur jaunikis, ten vestuvės. O vestuvės – linksma šventė. Joje nelieka vietos liūdesiui, rūpesčiams, sielvartams. Neatsitiktinai vestuvių įvaizdis Biblijoje išreiškia Dievo triumfą, kuriame dalyvauti kviečiamas ir žmogus.

Taigi buvo dešimt mergaičių. Visos jos apsirūpino žibintais – o ką gali žinoti, kada tas jaunikis atvyks, ar nereiks luktelėti. Keista, bet tik penkios prisiminė, kad žibintams reikia alyvos. Gal buvo tiesiog išsiblaškiusios. Gal kaip dauguma jaunų merginų ir vaikinų – nerūpestingos…

Pasirodo, kiaulystės dėsnis veikė jau ir anais laikais. Ir atsitik tu man taip, kad jaunikis lyg tyčia vėlavo. Ir ne valandą, netgi ne dvi. Belaukdamos mergužėlės užsnūdo…  Skaitydamas šį epizodą, prisiminiau vestuves, kuriose pačiam teko prieš mėnesį dalyvauti.  Jaunikis jose taip pat vėlavo, tik ne vienas, o kartu su nuotaka ir visa palyda.  Lyg tyčia buvom sumanę “užtverti kelią“. Pabodo laukti, temo, o ir vėsu buvo, ir lynoti ėmė.  Įlindom į automobilį ir lūkuriuojam. Užsnūst niekas neužsnūdo, tačiau iš automobilio nesimatė kelio, kuriuo turėjo atvykti jaunieji.   Staiga kažkas ėmė šaukti: “Važiuoja!“   Vos ne vos suspėjom.  Jei tik pusę minutės būtume pavėlavę, būtume nesuspėję…

Taip ir Jėzaus palyginime – gerai, kad kažkas ėmė šūkauti: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“  Merginos atsikėlė, čiupo žibintus, puolė degti. Žinoma, tos penkios, kurios palyginime vaidnamos paikomis, liko “nieko nepešusios“.  Žibintai be alyvos gęso, o kol sulakstė jos nusipirkti ir atgal, jaunikis su palyda įėjo į vidų, durys buvo uždarytos.  Tai kas kad sugrįžusios puolė belstis ir prašytis įleidžiamos. Iš vidaus pasigirdo: “Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Tik nenarstykim šio, kaip ir daugelio kitų, palyginimo moraliniu požiūriu: kodėl tos protingos merginos buvo tokios nedraugiškos ir nepasidalino savo alyva su anomis vargšelėmis, kodėl jaunikis toks negailestingas etc.  Nepameskim iš akių palyginimo esmės: Jėzus šįkart moko apie dangaus karalystę, o ne apie draugiškumą, svetingumą, gailestingumą ir kitas dorovines savybes.   Užuot smerkę nedraugiškas protinguoles arba piktinęsi beširdžiu jaunikiu, verčiau atkreipkim dėmesį į paikųjų merginų elgesį.

Be abejo, mums daug mieliau būtų tapatintis su protingomis merginomis (savaime suprantama, jaunikio vaidmuo ne mūsų nosiai), kurios, nors ir užmiega belaukdamos jaunikio, galiausiai pasielgia ‘kaip reikia“ ir dalyvauja vestuvių pokylyje. Tačiau kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra taikliai pastebėjęs: jei skaitydami Bibliją tapatinamės su teigiamais personažais, skaitome neteisingai. Žinoma, mes norime ne tik kitiems, bet ir patys sau pasirodyti esą teisūs. Deja…

Taigi atpažinkim save paikųjų mergaičių “kailyje“. Kas mane su jomis sieja? Žinoma, kad ne lytis. Nerūpestingumas.  Net jeigu jis ir nesąmoningas, toks, kuriam labiau tiktų kitas pavadinimas – išsiblaškymas. Ar toks jau didelis skirtumas – nesuspėti per nerūpestingumą ar per išsiblaškymą?

Dažnai ką nors pamirštu. Prieš kurį laiką pamiršau netgi liturginius rūbus į pamaldas nusivežti, teko melstis, apsirengus švarku ir džinsais. Per pusvalandį “sulakstyti“ 130 km niekaip nebūčiau suspėjęs. Pamaldos, savaime suprantama, įvyko. Tačiau ateityje laukia svarbesnis už pamaldas įvykis. Kada? Nežinau nei dienos, nei valandos (plg. Mt 25, 13). O kaip tada, jei būsiu nepasiruošęs? “Sulakstyti“ taip pat nebus šansų.  Todėl Jėzus ir primena: “Budėkite!“ Budėjimas – priešingybė nerūpestingumui ir išsiblaškymui.

Ir dar viena mintis. Penkios mergaitės buvo protingos, penkios – paikos, nerūpestingos (vis dėlto tikriausiai “nerūpestingos“, o ne “kvailos“, yra tikslesnis žodžio “paikos“ atitikmuo). Kuo tos pirmosios penkios buvo protingesnės? Laukė ne tik jos, bet ir paikosios. Žibintus turėjo ir tos, ir tos.  Užsnūdo bėlgi ir vienos, ir kitos. Tačiau penkios turėjo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos žibintams.

Trumpai tariant, penkios buvo protingos todėl, kad jos suprato, kas svarbiausia. Žibintas, tiesa, irgi svarbu. Tačiau kokia nauda iš žibinto, jei jame nėr alyvos? Taip ir su gyvenimu. Gyvenime daug kas svarbu, daug ko reikia. Tačiau ateis metas, ir liks tik tai, kas svarbiausia. Tai, kas lieka per amžius. Su sąlyga, jei tą “svarbiausia“ turėsim.

“Čia neliks akmens ant akmens…“ (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu – trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla – visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje – pasaulio, centras? Dar daugiau – Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?“ – klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus“, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau – vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas – toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?“ (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, – kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus“ ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji – ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie – bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…“. O kas liks?