Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Viešpaties apreiškimas

”Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies…” Mt 2, 1-12

Ne toks jau didelis skirtumas, – karaliai ten buvo ar jų patarėjai, tai yra išminčiai, o gal magai (graikiškame tekste jie taip ir vadinami), – svarbiausia, kad išgirstume, ką ši istorija byloja mums, gyvenantiems, XXI a., nuo Mesijo atėjimo praėjus dviem tūkstantmečiams.
Tai, ką šis mūsų švenčiamas įvykis reiškia, geriausiai iliustruoja Izaijo, gyvenusio tais tolimais laikais, kai iki Jėzaus gimimo buvo likę dar keletas ilgų šimtmečių, knygos ištrauka:
,,Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia.“ (Iz 60, 2).

Krikščionys visais laikais tikėjo, kad šie Izaijo žodžiai, kuriais jis kreipėsi ne į tolimoje ateityje gyvensiančius, o pirmiausiai į savo amžininkus, grįžusius iš tremties į gimtą šalį, norėdamas juos padrąsinti, kad šie nenuleistų rankų, susidūrę su sunkumais, kad išlaikytų viltį, jog ateis metas, ir jie bus galingi, kad Viešpats dar apreikš savo šlovę, galutinai išsipildė Jėzuje.

Tačiau tam, kad leistumeis į tokią ilgą, o tuo pačiu ir į varginančią, kelionę, kad keliautum į svetimą šalį, gerai nežinodamas net ko ieškoti (ši išvada peršasi iš to, kad keliauninkai pirmiausia atvyko į Jeruzalę, o ne tiesiu taikymu traukė į Betliejų), reikėjo kažko daugiau negu išminties.

Galbūt to, ką vadiname širdies balsu, ir jautrios klausos, kad jį išgirstum? O gal įkvėpimo iš aukštybių, nepavaldaus šaltai logikai, racionaliam protui? Tikriausiai ir to, ir ano. Tačiau tam, kad išeitum į tokį ilgą kelią, reikėjo ir didelės drąsos. Be jos ir galingiausi karaliai, ir didžiausi išminčiai nebūtų niekur keliavę. Juk galėjo paprasčiausiai apsijuokti, ir tiek (tik nemanykime, kad jau tada buvo tikima ir skelbiama, jog Marijos ir Juozapo pirmagimis yra Dievo Sūnus, mūsų Viešpats ir Išganytojas). Trenktis į rizikingą kelionę, kad kelio gale rastum mažą vaikelį? Netgi ne Jeruzalėje, didmiestyje, o nedaug kam žinomame miestelyje.

Iš tiesų, tam reikėjo didelės drąsos. Kaip kadaise Abraomui, iškeliavusiam iš savo protėvių krašto svetur, nežinia kur – taip, į Pažado žemę, bet ar jis žinojo, kur ji? – vien tikėjusiam, kad jį veda Viešpats. Tokia kelionė per nežinią, be įrodymų ir garantijų, sudėjus viltis į Tą, kurio nematai, kurį gal ne visada girdi ir jauti, ne bailiams. Tuo labiau, kad nuėjęs gali rasti visiškai ne tai, ko tikėjaisi ir ką įsivaizdavai, pavyzdžiui mažą vaikelį vietoje Visagalio.

A.M.

sausio 4, 2015 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Viešpaties apreiškimas yra išjungti