„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus…“ Fil 2, 1-11

Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Laiškas filipiečiams yra iš tų Pauliaus laiškų, kuriuose autorius rašo ne apie dangiškus, o apie žemiškus reikalus, tai yra gvildena ne tiek teologinius, kiek moralinius klausimus. Tai akivaizdu ir iš šio fragmento. Naujojo Testamento komentaruose teigiama, kad Paulius buvo artimai susidraugavęs su Filipų krikščionimis, o ir pastarieji buvo prie jo itin prisirišę. Priešingu atveju, jeigu jų santykiai būtų buvę ne kokie, Paulius vargu ar būtų prašęs, kad jie „padarytų jo džiaugsmą tobulą“, kitaip tariant, jį dar labiau pradžiugintų. O didžiausią džiaugsmą jam suteiktų jų meilė artimui, kuri, kaip pasakojama Apaštalų darbuose, buvo esminis pirmųjų krikščionių bruožas („Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“). Kitaip ir būti negalėjo, juk jie gerai žinojo Jėzaus žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Išvardijęs, ko jis tikisi iš Filipų krikščionių, Paulius nurodo jiems į ką jie turėtų lygiuotis. Į patį Kristų. Savo gyvenimą jie (ne tik jie, bet ir me, jei laikome savo krikščionimis) turėtų vertinti pagal Kristaus gyvenimą, kuris turi būti jų ir mūsų etalonas. Šiaip ar taip, bet mums kur kas patogiau lyginti save su tais, kurie mums atrodo esą silpnesni už mus. Prisiminkime kad ir vaikystę. Kai buvome maži ir norėjome greičiau užaugti, savo ūgį matuodavome ne atsistoję greta už mus gerokai aukštesnių vaikų, o pasirinkdavome aiškiai mažesnį, tiesa? Todėl, kad stovėdami greta jo, galėjome jaustis esą dideli. Panašiai ir moraliniu atžvilgiu. Neseniai moterų pataisos namuose viena nuteistoji pasiteiravo: „Vagystė yra nuodėmė, tiesa, kunige?“ „Žinoma“, – atsakiau jai. „Gerai, tegul. Aš čia sėdžiu už vagystę, – toliau tęsė ji, – bet laisvėje daug tokių, kurie vogė ir toliau tebevagia, tik ne šimtais, o tūkstančiais ir milijonais litų. Tai kas iš mūsų didesnis vagis, a?“

Kiek nedaug tereikia, kad pasijustum geresnis, o gal netgi teisus – tik susirasti tą, kuris tavo akyse atrodo blogesnis nei tu. Tačiau Paulius moko lygiuotis į patį Viešpatį ir mokytis iš jo. Tai mums padės nuolat augti, bręsti kaip žmonėms ir apsaugos nuo iliuzinio teisumo, kuris žmogui pavojingesnis ir už nuodėmę.

Laimė, jei skauda. Rom 8, 18-23

„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. …visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8, 19. 22-23)

…Antikinėse graikų, o ir šiuolaikinėse, tragedijose dažnai klausiama, ar mūsų gyvenimas ir pasaulis, kuriame gyvename, nėra beprasmybė. Tačiau, skirtingai nuo tragedijų teatro scenoje, žmogaus širdyje dažnai pasėjančių nerimą, Laiškas romiečiams drąsina, sužadina viltį, kalbėdamas apie ateitį, kuomet ,,bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19) ir visa kūrinija ,,bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (21 eil.).

<…>

…jei mes dar kenčiame dėl to, kad kenčia kūrinija, jei mes dūsaujame dėl to, kad pasaulis dar ne Dievo karalystė, vadinasi, mes dar gyvi. Būtų blogai, jei būtume abejingi, jei sakytume, kad mums tas pats, kad mūsų tai neliečia. Tam, kuris negyvas, širdies neskauda.

(žr. „Lietuvos evangelikų kelias“, liepos mėn.)

Kviečiai ar raugės? Mt 13, 24-30. 36-43

Jėzus pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.

Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo.Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“.Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“

Atrodo, visiškai suprantamas, logiškas tarnų noras kuo greičiau išrauti piktžoles su šaknimis, kad jos nesidaugintų ir neišplistų, kad tik netrukdytų augti javams. Atrodo, ir šeimininkas turėjo apsidžiaugti tarnų parodyta iniciatyva, ne tik pagirti juos už jų rūpestingumą, bet dar ir pats prisidėti prie naikintojų komandos…

www.lrytas.lt/-13109021251310351077-kviečiai-ar-raugės.htm

Velykinis vyskupo sveikinimas parapijoms

„Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, iršlovę, ir gyrių!“ (Apr 5,12)

Mielieji Kristuje,
Drauge      su   triumfuojančia      Bažnyčia     mes     garbiname      savo   Viešpatį,     kuris   buvo
nužudytas,   bet   štai   –   yra   gyvas   per   amžius!   Mirtis   nugalėta   ir   visa,   kas   yra   danguje   ir   žemėje, pavesta Jam, atiduota Jo valdžiai.

Dar   būdami   šioje   žemėje,   keliaudami   šio   pasaulio   keliais,   neretai   pamirštame   savo
tikrąjį Valdovą ir Ganytoją, atidavusį savo gyvastį už mus, bet nugalėjusį mirtį. Net Jo Bažnyčia, Jo
kaimenė neretai prisiima arba teikia gyrių, šlovę, pagarbą praeinantiems vaizdiniams, žmonėms ir
daiktams.   Tokiu būdu   mes   paskęstame   begalėje   problemų ir   vargų,   pasineriame į savo baimes   ir netikrumą, ir drauge su Dievą atmetusiu pasauliu dejuojame, kai mūsų jėgos ir protas negali pakeisti ir atnaujinti gyvenimo. Tuomet abejonė ir liūdesys net krikščioniui tampa ištikimais palydovais.

Velykos      mus   išjudina    ir  ragina   pabusti,   bei   pažiūrėti  į  Avinėlį,    romiai    priėmusį
atnašavimą, bet su didele galia prisikėlusį. Būtent Prisikėlimo šventė grąžina mus prie tikėjimo ir
gyvenimo   esmės   –   Kristaus,   bei   primena   mums,   kad   Jis   –   yra   gyvenimas.   Juk   mums  Jis   suteikė tokią malonę ir galią, kad galime vadintis Jo vaikais ir Jame turėti tvirtą pagrindą. Juk visa, ką Jėzus Kristus padarė – tai dėl mūsų, kad turėtume gyvenimą, „apsčiai jo turėtume“.
Sveikinu     visus,   garbinančius      Avinėlį  ir   Jam    priklausančius,     ir  linkiu   prisikėlimo
džiaugsmu gyventi visuomet, nes gyvenimas ir prisikėlimas yra mūsų ir yra amžini.

Brolis Kristuje,
Mindaugas Sabutis
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

Likimo ironijos sekmadienis

Žinau, šis sekmadienis vadinamas Palmių arba Verbų sekmadieniu, pirmasis pavadinimas – liuteroniškas, gi antrasis – lietuviškas, bet žinant tai, ką iš tiesų reiškė Jėzaus įžengimas į Jeruzalę (dar vienas, oficialus, šio sekmadienio pavadinimas) ir kas sėkė po jo, drįstu jį vadinti Likimo ironijos sekmadieniu. O gal teisingiau – Dievo ironijos.

Likimo ironija – ne tik tai, kad artėjant Paschos šventei Jėzus Jeruzalės prieigose buvo sutiktas kaip gelbėtojas, išvaduotojas, karalius, o jau po kelių dienų nukryžiuotas kaip vergas, nusikaltėlis, bet ir tai (dar labiau), kad Jėzaus mokiniai, patys dalyvavę triumfo eisenoje, išsibėgios, kai Jėzus bus teisiamas ir nužudomas. Žiauri tokia ironija…

Bet ar ne žiauri likimo ironija yra tai, kad šiandien (o ir visais laikais) Jėzaus mokiniais save laikantys žmonės mieliau „sudabartina“ Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, rengdami procesijas, iškilmes, giedodami šlovės giesmes, nei sudabartina Jo gyvenimą? Žinoma, atlikti religines priedermes, kad ir koks sunkus lažas jos kartais atrodytų, yra paprasčiau.

Ar ne žiauri ironija ir tai, kad šiandien pasaulyje daugiau kaip milijardas krikščionių, lūpomis išpažįstančių savo tikėjimą, garsiau ar tyliau kalbančių apie krikščioniškas vertybes, bet pasaulis, net ir tos šalys, kuriose krikščionys sudaro apie 90 procentų gyventojų, ne itin krikščioniškas?

Panevėžio ir Nykøbing Mors evangelikų liuteronų susitikimas

Gavėnios ketvirtąjį sekmadienį Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčioje kartu su mūsų parapija meldėsi ir giedojo svečiai iš Danijos, Nykøbing Mors evangelikų liuteronų parapijos, vadovaujami parapijos pirmininko Poulo Poulseno ir kunigės Mette’ės Moesgard Jørgensen.

Keletą metų vykęs susirašinėjimas pagaliau virto pirmu oficialiu susitikimu, po kurio buvo nuspręsta ir toliau palaikyti užsimezgusius draugiškus santykius. Tikimės, kad abiejų parapijų nariai susitiks dar ne kartą, o galbūt dalyvaus ir bendroje veikloje. Pamaldose giedojo Nykøbing Mors parapijos mišrus jaunimo ir senjorų choras, o mintimis pagal Gavėnios ketvirtojo sekmadienio skaitinius pasidalijo abiejų parapijų kunigai.

Tiesa, pirmasis Nykøbing Mors ir Panevėžio evangelikų liuteronų susitikimas įvyko išvakarėse, šeštadienį, kuomet bažnyčioje apsilankę svečiai išgirdo pasakojimą apie parapijos istoriją, susipažino su jos dabartiniais nariais, o po trumpų vaišių išvyko pasižvalgyti po miestą. Panevėžyje svečiai apžiūrėjo turistų dažniau lankomas vietas, pabuvojo Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, taip pat lankėsi senosiose Panevėžio kapinėse, kuriose kadaise buvo laidojami evangelikų liuteronų parapijos nariai. Po ekskursijos sugrįžę atgal į bažnyčią dar kartą pasivaišino parapijiečių gamintais valgiais, surengė repeticiją, nes beveik visi šios grupės, atstovaujančios Nykøbing Mors parapiją, nariai, gieda jos choruose – senjorų arba jaunimo.

Sekmadienį po pamaldų pabendravę, pasivaišinę ir apsikeitę dovanomis, svečiai išvyko į Rygos oro uostą, iš kur lėktuvu išskrido atgal į Daniją. Prieš išvykdami jie prisipažino, kad bažnyčioje buvo šaltoka, tačiau sušildė nuoširdus, neoficialus bendravimas, todėl ateityje norėtų susitikti dar ne vieną kartą.

Pirmasis gavėnios sekmadienis (Pr 3, 1-7)

„VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

<…>

O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.“ (Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7)

Jei reikėtų trumpai, keliais žodžiais, apibūdinti Edeno sode įvykusią dramą, drįsčiau tarti: žmogui neužteko Dievo palaimos, jis norėjo daugiau. Ne tik Adomas su savo gyvenimo drauge, bet ir aš, ir kiekvienas žmogus. Tai ne tik anų, mitinių pirmųjų žmonių, bet ir visų mūsų, visos žmonijos istorija. Mes, kaip ir anoji pora, nepasitenkiname gyvenimo Dievo artumoje, mums nepakanka Dievo palaimos, mums reikia daugiau ir daugiau.

Nors šiam Biblijos pasakojimui deramai išnagrinėti reikėtų ne vienos valandos ir ne vieno puslapio, šįkart, Gavėnios pradžioje, norėčiau apsistoti tik ties šia mintimi. Žmogus nori vis daugiau. Įdomu, kiek ilgai ištvertume nieko nenorėdami? Kiek ilgai džiaugtumėmės tuo, kas yra? Būtent tuo, kas yra, o ne tuo, ką turime. Tai didelis skirtumas. Žymus psichoanalitikas, psichiatras Erichas Fromas šiai temai yra paskyręs ištisą studiją, parašęs knygą, kurią kiekvienam verta perskaityti, ,,Turėti ar būti?“

Žinoma, be norų neįsivaizduojamas gyvenimas. Be norų žmogus nieko nepasiektų. Tačiau noras gali ne tik padėti realizuoti savo gabumus, kurti, bet ir pavergti žmogų, sugriauti jo gyvenimą, atskirti jį nuo Dievo ir nuo kito žmogaus. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose pasakojama drama yra kaip tik apie tai. Žmogus, kuriam neužteko gyvenimo Dievo artumoje, kūrinys, kuris nepasitenkino tuo, ką jam dovanojo Kūrėjas, ir užsimanė pats būti kaip Dievas, galiausiai liko nuogas.

Ką reiškia būti nuogam? Nors šiandien nuogumas, kaip ir daug kas, kone viskas, tapęs preke (o gal prekiniu ženklu?), įrankiu, vis dėlto atsidurti nuogi/nuogos kur nors gatvėje turbūt nelabai norėtų net ir tie, kurie šiaip jau mielai staiposi apsinuoginę prieš filmavimo kameras ar fotoaparatų objektyvus. Kodėl? Todėl, kad nuogas – tai silpnas. Kaip ir anie du Biblijos personažai, paragavę uždrausto vaisiaus, norėję patys žinoti, kas gera ir kas bloga, taigi gyventi nepriklausomai nuo Kūrėjo, galiausiai suprato esą nuogi/silpni. Užuot tapę dievais, tapo(m) vargšais.