“Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra, jis prisikėlė“, Lk 24, 5-6

Grigalius Nazianzietis (IV a.) yra pasakęs: “Buvau sukurtas pagal dievišką atvaizdą, bet nesugebėjau jo išsaugoti. Dievas įsikūnijo, kad atkurtų šį prarastą atvaizdą ir mirtingą žmogų aprengtų nemirtingumu“.

Vos prieš tris su puse mėnesio šventėme Kalėdas, o jau Velykos. Dvi krikščionims svarbiausias šventes skiria labai trumpas laiko tarpas, tarsi neleisdamas pamiršti, kad Jėzaus gimimas ir prisikėlimas yra neatskiriami Išganymo istorijos įvykiai.

Nutraukęs ryšį su Dievu, pasirinkęs gyvenimą pagal savo, o ne Kūrėjo, valią, praradęs Dievo paveikslą savyje, žmogus – ne tik Adomas su Ieva, bet kiekvienas (“Nėra teisaus, nėra nei vieno“, Rom 3, 10; plg. Ps 14, 1-3) – mirė. Maištas prieš gyvybės Kūrėją neišvengiamai baigėsi maištu prieš gyvybę, o tai neišvengiamai nuvedė į mirtį, nes žmogus pats iš savęs gyvybės/gyvenimo neturi.

Aštuntajame amžiuje gyvenęs Izaokas Ninivietis (dar vadinamas Izaoku Siriečiu, VII a,) rašė: “Tave [Dieve] palikau. Tu manęs neišsižadėjai. Nutolau nuo Tavęs, atėjai manęs ieškoti“.

Kalėdos primena, kad Dievas atėjo ieškoti pasitraukusio, nuodėmę ir mirtį pasirinkusio žmogaus. Ne grasindamas, ne priversdamas nori-nenori sugrįžti atgal, bet prabildamas į jį meilės kalba, kviesdamas rinktis laimę, o ne nuodėmę, gyvenimą, o ne mirtį: “Daugel kartų ir įvairias būdais Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų…“ (Hbr 1, 1-2).

Deja, nuodėmės gniaužtai pernelyg stiprūs, kad žmogus imtų ir tuojau sugrįžtų pas Dievą, nuo kurio buvo atsiskyręs. Bedugnė, atsiradusi tarp žmogaus ir Dievo, pernelyg gili ir plati, kad žmogus ją peržengtų. Reikėjo jėgos, kuri būtų galingesnė už nuodėmę ir jos “geluonį“ – mirtį (plg. 1Kor 15, 56). Ne griaunančios ir naikinančios, o kuriančios, prikeliančios; ne į blogį atsakančios blogiu, o absoliutaus gėrio; ne neapykantos ir priešiškumo, o meilės. Žmogus tam per silpnas, bet ne Dievas.

Todėl tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Dievo Sūnaus gimimo ir pergalės prieš nuodėmę/mirtį, išmušė Didžiojo penktadienio valanda. Triumfuoja blogis. Mirtis kėsinasi sunaikinti viską, ne tik žmogų, bet ir Dievą, ne tik trapią gyvą (laikinai) būtybę, bet ir jos Kūrėją, Šaltinį. Kita vertus, Dievas, tapęs mirtingu žmogumi, pats pasirinko šį kelią. Meilės, kuri stipresnė už mirtį, kelią. Giesmių giesmėje sakoma: “Meilė galinga lyg mirtis“. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškia meilę, galingesnę už mirtį. Dievas įžengia ne tik į žmogaus gyvenimą, pats tapdamas žmogumi, bet ir į mirtį. Dar daugiau, į patį pragarą (žr. Tikėjimo išpažinimą: “…numiręs ir palaidotas nužengė į pragarą…“), tai yra ten, kur žmogus buvo likęs vienui vienas su savo kalte ir pražūtimi. Dabar net mirtyje Dievas yra kartu su žmogumi, peržengia šią bedugnę, kuri buvo amžiams atskyrusi žmogų nuo Dievo, kūrinį nuo Kūrėjo.

Kalėdų šventėje girdime apie “Emanuelį“ – Dievą su mumis (plg. Mt 1, 23), apie tą, kurį Dievas buvo pažadėjęs per pranašus ir kurį “dienų pabaigoje“ atsiuntė. Velykos skelbia, kad “Dievas su mumis“ yra net mirtyje. Tik ne kaip mirties/nuodėmės kalinys, grobis, o kaip Nugalėtojas, Išganytojas, Atpirkėjas, kuris išvaduoja (išgano, atperka) žmogų iš prakeikimo, pats tapęs prakeikimu (“Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu…“, Laiškas galatams). Todėl apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo (Rom 8, 1-2).

Todėl Velykos – daugiau nei pavasario, bundančios gamtos, velykinių margučių ir zuikučių šventė. Jeigu jos reikštų tik tiek, jei pasitenkintume tik “ilguoju savaitgaliu“, vaišių stalu, tegul ir su tradiciniu bažnyčios aplankymu, jei savo viltis sudėtume į Kristų tik dėl šio gyvenimo, būtume, to paties Pauliaus žodžiais tariant, “labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (plg. 1Kor 15, 19). Anąsyk, klausydamas orų prognozės, išgirdau, esą “lietus kėsinsis sunaikinti šventinę nuotaiką“. Jei tu tiki, kad Kristus “tikrai yra prikeltas kaip užmigusiųjų pirmagimis“ (1Kor 15, 20), jei tiki, kad per Krikštą “būdami suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (plg Roms 6, 5), ne tik lietus, bet ir jokia jėga, net mirtis, nesunaikins tavo šventinės nuotaikos. “Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ klausia apaštalas Paulius ir atsako: “Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Diev meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje!“ (Rom 8, 38).

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!
Aleliuja!

“Osana aukštybėse! … Ant kryžiaus jį!“

“Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“

Taip Jėzus įžengė į Jerusalę ir į šventyklą.“ Mk 12, 8-11a.

Palmių sekmadienis kasmet primena ne tik Jėzaus, lydimo mokinių ir gausios gerbėjų minios, žygį į Jeruzalę, bet ir tai, kas sekė netrukus po jo. O po jo, praėjus vos kelioms dienoms, žmonių minia vėl šaukė, ir tikriausiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir pasitikdama Jėzų miesto prieigose, tik tekstas buvo jau kitoks: “Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 13b). Teisėjui pasiteiravus, kuo jie kaltina jį, šie “pradėjo dar garsiau rėkti: “Ant kryžiaus jį!“ (Mk 15, 14).

Tikriausiai daugelis šią dieną pagalvojam apie žmonių nepastovumą, apie tai, kaip greitai garbintojai virsta priešais, apie likimo ironiją, ištikusią ano meto žmones, juk tikriausiai ne vienas iš tų, kurie klojo ant kelio drabužius ir palmių šakeles priešais Jėzaus asilėlį, vėliau reikalavo jam mirties bausmės…

Bet juk ši istorija ne tik apie juos, bet ir apie mus. Keičiasi laikai, keičiasi pagrindinių veikėjų vardai, dekoracijos, bet iš esmės nieko naujo po saule nėra. Mes visi esam ir gerbėjai, ir garbintojai, ir kaltintojai, ir teisėjai, ir net budeliai.

Tačiau mes visi esam ir tie, dėl kurių Jėzus atėjo, dėl kurių jis keliavo į Jeruzalę, į teismą, į Golgotą, o galiausiai ištiesė rankas, kad būtų prikaltas prie kryžiaus. Ne dėl teisiųjų. Teisiųjų čia nėra. Dėl visų.

“Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)

Dykumoje. Gavėnios pirmasis sekmadienis

,,Netrukus Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.“ (Mk 1, 12-13)

Vos dvi eilutes Morkus skiria pasakojimui apie Jėzų dykumoje. Jis neužsimena nei apie Jėzaus pasninką, nei apie pačias pagundas. Tačiau ir šios dvi eilutės pasako labai daug.

,,Netrukus“ – pastebi Morkus – ,,tuojau pat“. Kyla klausimas: netrukus po ko? Kas buvo prieš tai? Tiek Morkus, tiek ir Matas bei Lukas prieš tai pasakoja apie Jėzaus krikštą Jordano upėje ir balsą iš dangaus, kuris skelbia: ,,Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11 ). Dievas paliudija, jog tas Jėzus iš Nazareto yra ne šiaip sau Marijos ir Juozapo sūnus, bet pažadėtasis Mesijas, paties Dievo Sūnus. Vos tik nuaidi balsas iš dangaus, Jėzus išeina į dykumą. Užuot ,,pasilepinęs“ dieviškos garbės spinduliais ir pasiklausęs angelų chorų, Jėzus nedelsiant išeina ten, kur tyko pavojai. Evangelistas Morkus akcentuoja, jog Jėzus veikia nedelsdamas.

,,Dvasia“ – toji pati Dievo Dvasia, iš kurios Jėzus prasidėjo ir gimė iš Mergelės Marijos. Toji pati Dievo Dvasia, kurios įkvėpti pranašai skelbė Dievo Žodį. Toji pati Dievo Dvasia, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi buvo dar prieš pasaulio sukūrimą. Tai ta Dvasia, kuri, prasivėrus dangui, lyg balandis nusileido ant Jėzaus (Mk 1, 10), paliudydama jį esant Dievo Siųstuoju. Tikriausiai daugeliui sunku, o gal ir neįmanoma, suprasti, kaip gi Šventoji Dvasia gali vesti Dievo Sūnų į dykumą, kur jam teks susidurti su šėtonu. Sunku suprasti, kaip Dievo Dvasia galėtų ,,organizuoti“ tokią kelionę … Keista? Taip, nes Dievo valia žmogui dažnai būna neįžvelgiama: ,,Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, sako Viešpats (Iz 55, 8). Mes dažnai bandome nustatyti ,,eismo taisykles“ Dievo Dvasiai, tačiau visa laimė, kad Šventoji Dvasia jų nesilaiko ir veikia taip, kaip jai reikia, o mes jos už tai nenubausime.

,,Paakino nukeliauti į dykumą“ – Dievo Dvasia paragino, pastūmėjo Jėzų. Ji taip pat nedelsia. Jėzaus misija nepaprastai svarbi. Kai reikia atlikti kažką labai svarbaus, nėra kada atidėlioti. Atkreipkime dėmesį, kiek kartų Morkus vien pirmame Evangelijos skyriuje užsimena apie tai, kad Jėzus keliauja, eina. Čia Jėzus iš Galilėjos Nazareto atkeliauja prie Jordano, čia jis jau dykumoje, čia vėl sugrįžta į Galilėją, bet tik trumpam… Jėzus eina ir eina. Kiekvieną dieną vis arčiau Golgotos kalno. Bet gi tam jis ir atėjo: ,,Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Kažkas yra pasakęs, jog visas Jėzaus gyvenimas žemėje buvo kelionė. Kelionė nuo Betliejaus tvarto į Golgotos kalną, kur laukė kryžius.

A.M

“Noriu, būk švarus“

“Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų!“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.“ Mk 1, 40-42

Atrodo, viskas aišku ir suprantama: Jėzus padaro eilinį stebuklą, tuo dar kartą įrodydamas esąs daugiau nei pranašas ir mokytojas. Stebuklai, kaip ir nelaimingi, kenčiantys žmonės, nuolat lydėjo Jėzų. Nors stebuklai stipriai traukia mūsų dėmesį, nors mes jais žavimės ir stebimės, tačiau šiame Evangelijos pagal Morkų epizode yra ir daugiau svarbių ir dėmesio vertų dalykų.

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2012/02/14/news/prisilietimas-5367567

“…parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11a)

kartok nekartojęs žmonėms, kad gimusio Mesijo pagarbinti į Betliejų iš “Rytų šalies“ atvyko ne trys karaliai, o išminčiai (ir dar nežinia, ar trys), po metų kitų daugeliui tai vėl reikia priminti. Klausk neklausęs, kiek karalių šioje istorijoje mini Matas (Mt 2, 1-12; žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_2 ), kasmet galima išgirsti tą patį: tris. O kažkas kažkada suskaičiavo penkis. Iš kur tie penki? Nagi tie trys iš rytų, karalius Erodas ir žydų karalius, Jėzus…

Reikia mums tų karalių nors tu ką. Kaip ir “žvaigždžių“ ar “dievų“, kuriuos galėtume nešioti ant rankų. Ir Dievo-vaiko įvaizdis mums mielas nebent tik per Kalėdas – toks ramus, nė iš tolo nepanašus į rūstų pasaulio teisėją. Bet Kalėdos lieka praeity, ir mes vėl sugrįžtam prie mums “suprantamesnio“ Dievo-karaliaus įvaizdžio, žinoma, su visais “standartiniais“ valdovo atributais. Karaliams tarnaujama, keliaklupsčiaujama, pataikaujama, jų bijoma, jiems stengiamasi įsiteikti, pelnyti jų palankumą etc. Vadinasi, toks ir Dievas…

Laimė, kad Evangelija net ir tada, kai bažnyčiose nelieka nei vadinamųjų “tvartelių“ ar prakartėlių, nei eglučių ir kitų kalėdinių dekoracijų, kai Dievui grąžiname visą laikinai į šalį patrauktą ginkluotę ir susigūžti verčiančius titulus, primena, kad Dievas tapo žmogumi ne tik Kalėdoms, kad Dievu-vaiku taip greit kaip Kalėdų eglutė neatsikratysim.

Aukščiau nurodytame Evangelijos pagal Matą epizode pasakojama apie tai, kaip nežinomi išminčiai iš nežinomos rytų šalies sukorė netrumpą kelio gabalą į Jeruzalę, kad pagarbintų gimusį Mesiją. Galiausiai, sužinoję, kad Mesijas turėjęs gimti Betliejuje, nukeliauja, vedami paslaptingos žvaigždės, į Betliejų, ten randa kūdikį su motina, jį pagarbiona ir įteikia savo simbolines dovanas.

Ne toks jau ilgas pasakojimas sukelia tiek minčių, kad jų pakaktų išsamiam traktatui. Pavyzdžiui, apie tai, kiek šis įvykis yra istorinis ir kiek simbolinis…

Bet šįsyk apsistokim ties vienu sakiniu. “Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11a). Ne toks jau didelis skirtumas, kas – karaliai ar išminčiai – pagarbino kūdikį. Svarbiausias asmuo šioje istorijoje – ne išminčiai, ne Erodas, o kūdikis. Tas, kuris ano meto visuomenėje buvo beteisis. Mesijas? Betgi jam ant kaktos tai nebuvo nurodyta… Nebuvo tas vaikas dar nei stebuklo jokio padaręs, nei vieno žmogaus nebuvo išgydęs, nei prisikėlęs iš kapo… Garbinti juk reikia tuos, kurie galingi, turtingi, įtakingi, žinomi, o čia tik vaikas, nei galingas, nei turtingas, nei įtakingas. Dar daugiau, kaip Vittorio Messori knygoje “Hipotezės apie Jėzų“ (verta perskaityti) rašo, “iš nusigyvenusios giminės“.

Nelogiška, vertinant “sveiku protu“, vadovaujantis mūsų “žaidimo taisyklėmis“, bet toks jau mūsų Dievas. Ne tik tapęs žmoguimi, bet tapęs kūdikiu, vaiku. Atsidavęs, kaip kažkas vaizdžiai yra pasakęs, į mūsų rankas. Tam, kad būtų su mumis. Ne ten, aukštai, ne tada, kai mus išneš kojom į priekį, o jau čia ir dabar. Gimęs tvarte, miręs ant kryžiaus. Tokia dieviška išmintis, nepavaldi žmogaus logikai.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims mžemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo…“ (1 Kor 1, 27-28)

Atpažinti tokį Mesiją/Gelbėtoją – Dievą su mumis, beginklį, beteisį, Dievą-vaiką, ant motinos kelių, nukryžiuotą – daug sunkiau negu įžvelgti Dievą dangaus skliaute. Tam reikia ne šiaip sau išminties, neužtenka nei filosofijos ir teologijos, tam reikia daugiau…

A.M.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Trečias Advento sekmadienis

,,Tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS – mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)